2012 m. birželio 21 d., ketvirtadienis

Išmanieji telefonai

Vien dėl  tokių ir štai tokių dalykėlių norisi vieną turėti. 

Bliuzo naktys 2012. Part 1.

                                                                                                Liepos 6-7 d. vyks 20-tos „Bliuzo naktys“
                                                                                  
Lietuviškasis Woodstock'as. Hipių dvelksmas.
Muzika, draugai, alus, saulė, palapinės, lietus, purvas, šypsenos..
Visa tai, ir dar daugiau, talpinu į žodi - bliuzai.
Jie nenumaldomai artėja. Tai jaučiu kiekviena savo kūno dalele.
Ir net nedrąsu rašyti, jog laukiu, nes aš tiesiog nesulaukiu!
Tik šiemet, viskas bus kitaip. Praėjusiais metais, bliuzuose dalyvavau, kaip paprasta festivalių lankytoja, norinti atsipalaiduoti ir pramogauti. Na, o šiemet, ši vardą keisiu į Bliuzo naktų savanorės. Taip, šiemet savanoriausiu bliuzuose, t.y. ne tik pramogausiu, bet ir dirbsiu.
Yra pliusų, yra ir minusų.
                                                                                Pliusai


1. Nemokamas maistas ir įėjimas į festivalio teritoriją.
2. Prisidėjimas prie organizavimo, kitaip sakant galėsiu pamatyti festivalio "virtuvę".
3. Festivalis savanoriams tęsis 5 dienas. ( į jas įeina susipažinimas su kolektyvu, pasirengimas festivaliui, tvarkymasis po jo).
4. Pažintys. Ne tik su savanoriais ar dalyviais, bet ir su organizatoriais, muzikos grupėmis.

                                                                                Minusai 
 
1. Negalėsiu būti kada noriu, ir kur noriu. Vis dėlto, teks dirbti.
2. Neaišku, ar pamatysiu visus koncertus.
3. Alkoholi privalėsiu vartoti saikingai, ir tik ne darbo metu.
4. Nakvoti teks specialioje erdvėje : "savanorių palapinių miestelyje".

Ką gi, daugiau nepastebiu minusų. O pliusų tikiuosi, kad bus tikrai daugiau.
Kaip jau minėjau, negaliu sulaukti bliuzų. Tai viena iš galimybių, pamatyti senus draugus, ar susirasti naujų.

Tai va. Šitaip ir "eina" vasarėlė. Na, o kol kas tikiuosi, jog ji bus turininga.


P.S būtų smagu, jus sutikti bliuzuose. Tad jei pamatysit mane, nepasididžiuokit, bent pasilabinkit.

P.S.S po bliuzo naktų, parašysiu antrąja dalį. T.y įspūdžius ir visa kita, būkit kantrūs.
Peace on ya.



2012 m. birželio 13 d., trečiadienis

Gera muzika

Norisi paklausyt tikrai geros muzikos? Bet nežinai ko klausyt? Beieškodamas tokios muzikos interneto platybėse atradau tokią knygą "1001 Albums You Must Hear Before You Die". Siųstis viską nedrąsu ir kompiuteris neturi tiek laisvos vietos, tai teko atsisakyti šitų 1001 albumų kuriam laikui, kol suradau štai šitą puslapį, kuriame viską galime perklausyti nieko nesisiųsdami. Ilgą laiką nepritrūksit geros muzikos.

2012 m. birželio 12 d., antradienis

Baltas Arkliukas

Sveiki aš esu Baltas Arkliukas - Indrės kolega.Paragintas kolegės rašau pirmąjį įrašą.Taigi kodėl Baltas Arkliukas?Ypatingai didelių simpatijų arkliams nejaučiu.Bet tikriausiai todėl ,kad mėgstu kai pasirodo balti arkliai.(o kas nemėgsta?)Apie ką rašysiu?Apie viską,apie bet ką,apie tai kuom norėsiu pasidalint.Komentuokit.Jeigu labai nepatiks jūsų komentarai tai  ištrinsiu :) .Palaukit ir bus daugiau įrašų.



+






P.S. Yra toks kačiukas mielas.Jeigu kas norėtumėt jį auginti sakykit.

Ir keletas  mielumo įrodymų:

O fotelis nors ir senas,bet geras,patogus.Visada smagu pasisedėt.Net žiemą.


Su mama

2012 m. birželio 11 d., pirmadienis

Sunkiaknygė ir kiti smagumai

Facebook, Twitter, Tumblr, Google+, Myspace.. ir dar daugybė kitų. Kiek iš jų naudojate JŪS? Kiek laiko skiriate jiems? ar, tiksliau formuojant, kiek laiko "gyvenate" juose?
Tuos, kuriuos paminėjau naudoju pati. Praktiškai kas dieną. Ar bent jau tada, kai  turiu galimybę tai daryti.
Netgi savotiška klasifikacija susikūriau. Tarkim, facebook'o puslapį naudoju bendravimui, Twitter'i - greitoms naujienoms, Tumblr'eri - pramogai, Myspace'a - muzikai. Turbūt tokia jų gausa yra reikalinga vien dėl to, kad vienas puslapis negali patenkinti visų mano poreikių. Dar neatradau "supertinklo", kuriame rasčiau visko ko man reikia. O gal dar nėra tokio..
Idealioji komunikacijos erdvė
Labiausiai mane gąsdina tai, kad mus nuolatos stebi, kad mes nebeturime asmeninio gyvenimo, kad viskas, kas yra Mūsų, tampa Visų. Netikit? Patikėsit..
 Mieli facebook'o lankytojai, kodėl keliate itin asmeniškas nuotraukas? Kam ta erotika? Kam tas santykių "apnuoginimas"? 80% žmonių jūs nerūpite, 20% esate nesvarbūs. Ir tai nėra mano pesimistinis požiūris, tiesiog nematau tikslo, nusiperkant pieno, su juo nusifotografuoti, ir įkelti nuotraukas į socialinį tinklalapį, kad visi matytų, jog turiu pieno. Tai absurdiška. NESUSIREIKŠMINKITE ponai ir ponios.
Dauguma žmonių neišdrįs jums pasakyti, kad ta nuotrauka kurioje bučiuojatės (o gal labiau valgote vienas kitą) neatrodo itin estetiškai. Tuomet, jie spustelės Like. Parašys komentarą - oi jūs tokie grazuučiai ;**, ir  naršys toliau, sėdės rūpintojėlio pozoje, rymos neutraliu veidu.
Kodėl mes?
Kodėl mes norime būti geresni, gražesni už kitus? Net nežinau, ar esu kompetentinga apie tai kalbėti, bet savo ruoštu, noriu kaltinti stereotipus. Jau nuo mažų dienų, mums buvo skiepijama, kad vaikinai - neverkiantys, stiprūs. Merginos - jautrios, trapios, namų šeimininkės. Turiu jums pasakyti naujieną - vyrai verkia, moterys mušasi. Iš karto labai atsiprašau tų, kuriuos sukrėtė ši žinia. Skaudu. Nelengva gi suprasti, kad gyvename XXIa. , kad esame Europos dalis. Kad esame Europa.
Prakeikti stereotipai. Prakeikta neišprususi visuomenė. Kodėl mes nenorime tobulėti, kodėl mes vis dar gręžiojamės, ir sakome - prie Ruso buvo geriau?!
 YOLO arba aš esu čia ir dabar
Hmm.. jau savaitė, ir jokios nuotraukos, jokio būsenos atnaujinimo.. Jei nėra nuotraukos reiškia nėra gyvenimo? jei nėra nuotraukos, tai nėra prisiminimo? Aišku, smagu turėti nuotraukas, susidėti jas į albumą, ir senamadiškai postringauti - va, bus ką anūkams papasakoti. Bet ar nemanote, kad vaizdinė informacija taip užkariavo mūsų komunikacijos kanalus, jog visa kita užima tiesiog per daug laiko? kam skaityti straipsnį apie skraidančią katę, jei tiesiog galima pažiūrėti video? O šiaip, dėl katės nemeluoju.
Jau dabar egzistuoja video blogai, video paskaitos, ir t.t. Sako, gyvenimas greitėja, tad nevalia jo švaistyti, informacija turi būti greita ir paprasta. Tokia ji ir ęsti, ir mano aiškiaregystės dovana sako, jog viskas tik greitės ir greitės, nebeliks ilgų straipsnių, arba jie bus skaitomi tik labai mažos visuomenės dalies, tik tų, kurių interesus tai tenkins. Ir kaip mieli amerikiečiai sako - YOLO.
Na o tokia proga, neužmirškite pasitikrinti savo facebook'o :)

                                                                          

YOLO* - you only live once


2012 m. birželio 8 d., penktadienis

Baltic pride '12

Baltic pride 2012. Įspūdžių labai daug. Mintys chaotiškos. Vis dar nenuslūgstanti "parado" nuotaika. Taip, tai mano pirmasis praid'as. Bet dabar drąsiai galiu teigti, kad tikrai nepaskutinis. Ėjom už tuos, kurie nedrįsta. Ėjom per lietų, per krušą, tačiau niekas mūsų nesustabdė, niekas nesugadino nuotaikos. Vienas žmogus mus įvardijo prakeiktais tolerantais. Gal mes ir prakeikti, gal mes ir tolerantai, o galbūt, mes tie, kurie kovoja už žmonių teises. Visi žmonės - visi lygūs. Šį šūkį teko girdėti lietuviškai, latviškai, estiškai, angliškai.. Tokią vienybę, tik filme esu mačiusi.
Nors oras buvo permainingas, šypsenų nepritrūko. Draugiškumas sklendė ore. Niekam nerūpėjo, ar tu gėjus, ar lezbietė, biseksualus tu ar transseksualas.. Tokių dalykų niekas neklausinėjo. Nes tai tavo reikalas, tavo ir niekieno daugiau, visi tiesiog džiaugėsi vienas kito kompanija.
Pabandysiu aprašyti tikrąjį parado veidą, tą, kurio nematė delfi ar alfos žurnalistai (nors žmonių iš tv3 žinių teko sutikti). Taigi, šeštadienio popietė, TJA autobusiukas atrieda į Rygą. Visi nusiteikę gerai, autobuse apytikriai - 50 žmonių. Prieš išeidami į gatvę turėjome išklausyti instruktažo. Nuorodų, kaip neišsiskirti iš kitų, kaip nepykdyti ir neprovokuoti konfliktų su homofobais. Skamba kvailai. Tačiau taip nėra. Visi žinome, kad homofobai, nusiteikę naudoti smurtą prieš homoseksualus. Išklausę "pamokėlės" pasiėmėm atributiką ir ėjome parado vietos link (paradas vyko Rygos centre). Kaip jau minėjau, būtent eitynių metu smarkiai lijo, kruša draskė plakatus.. Aplink stovyniavo "paparacai", homofobai ir šiaip smalsuoliai. Nuo jų mus skyrė keletas anti-riaušinio būrio pareigūnų. Homofobai švilpė, kėlė pykčio persmelgtus plakatus. Neatrodė itin saugu, bet vienybė ir spalvos laimėjo šią simbolinę kovą - homofobai pabijojo lietaus, ir išsiskirstė. Tuo metu, "spalvotoji" liaudis nuėjo į saugomą parkelį ir ten tęsė savo šventę. Aplink plevėsavo Lietuvos, Latvijos, Estijos, JAV vėliavos. Skambėjo muzika. Nors šalia stovėjo baras, tačiau niekas nepiknaudžiavo alkoholiu. Paprastam lietuviui sunku suprasti - kokia šventė, jei nėra alkoholio? Nebuvo. Ir nereikėjo. Šventės dalyvius linksmino vietinės muzikantų grupės. Atlikėju buvo ir iš Lietuvos. Keletas merginų sudainavo lyrinių dainų. Aišku, koncerto vinis- grupė BETTY iš JAV. BETTY merginos buvo nepakartojamos. Nors jų įranga, viso labo kelios gitaros, violančelė (ar kažkas tokio, atleiskit nesigaudau muzikos pasaulyje) ir ipad'as. Koncertas buvo įspūdingas. Merginos tryško energija, gera nuotaika, ir užsidegimu tam, ką daro. Buvo gražu žiūrėti.
Grįžusi puoliau ieškoti jų dainų Youtubeje. Bendram vaizdui susidaryti, "metu" nuorodą.
Taigi, koncertas buvo puikus. Toliau, tiesiog sėdėjome parkelyje ir kalbėjomės. Prie mūsų staliuko prisėdo mergina, maždaug 23 metų amžiaus. Ji mus užkalbino latviškai, (kaip esami "braliukai" nesiskiriam nuo latvių, todėl tai buvo labai natūralu) nė nedvejodama išlemenau labas, ir toliau tęsiau pokalbį angliška gaidele. Mergina buvo labai maloni ,graži ir išsilavinusi. Pradėjome kalbėti apie orą, žmonių skaičių..  Tada paklausiau jos, ar ji viena čia. Atsakymas buvo paprastas - viena, nes mano mergina negalėjo ateiti. Pasidarė įdomu, ir paklausiau kodėl. - Todėl, kad ji negali rodyti savęs viešumoje, todėl, kad mes gyvename visuomenėje, kurioje visiems maga žinoti ,kas su kuo miega, todėl, kad tai gali pakenkti jos karjerai, todėl kad ją gali išmesti iš darbo.. Atsakymas buvo emocingas ir labai konkretus. Tiesa, nebuvo pykčio jos veide, tik gal kiek liūdesio.. Jos cigarečių pakelis tuštėjo, vieną alaus bokalą keitė kitas. Kaip visuomet, atsiprašiau už savo "broken english" sakydama "I'm too lazy to study". Ji nusišypsojo, ir pakvietė nueiti į jos mėgstamą barą, pasišnekučiuoti ilgiau.
Šioje pastraipoje, tęsiant mintį, privalau rašyti - deja. Deja, bet negalėjau nueiti į barą, ir tęsti mūsų pokalbio. Kuris darėsi vis įdomesnis ir įdomesnis. Su ja kalbėtis buvo nepaprastai jauku. Nebuvo barjero, jei suprantat apie ką aš. Ne su visais taip. Ne su visais. Taigi, atsiprašiusi ir padėkojusi už pokalbį išėjau autobuso link. (Mat, kaip tyčia, tuo metu buvo suplanuota važiuoti Lietuvos link). Ne viena ėjau, su manim ėjo dar kelios merginos. Mums buvo įsakyta nusiimti atributiką (vėliavas ir tt.) ir tik tuomet eiti per miestą, nežinau kodėl, bet mes nepaisėme šio reikalavimo, ir Rygos gatvėmis ėjome pasipuošusios vaivorykštės vėliavomis. Pavojinga, bet smagu. Kaip šiandien pamenu savo frazę, ištartą keliaujant autobuso link. - Žinot, saugiau jaučiuosi Rygoje su vėliava, nei Kaune - be jos" šią mano mintį palydėjo kolegių juokas. Na ir gerai - juoktis sveika. Bet tik praėjus kelioms minutėms, supratau, kad tai nejuokinga, tai baisu, ir tikra.
Grįžus į autobusą, norėjosi veiksmo, norėjosi pokalbių, visi buvo įsiaudrinę, girdėjosi diskusijos, girdėjosi juokai. Ir kaip tik tą akimirką mane apėmė miegas..
Mano susėdovui leidus, pamiegojau. Grįžus į Kauną, iškart pasigedau spalvų ir laimingų žmonių.. nukiūtinau bendrabučio link..
Taigi, privalau pasakyti - kad šios eitynės, tik sustiprino mano norą kovoti už žmones, ginti jų teises. Laukiu nesulaukiu kitų metų, kai eitynės vyks Vilniuje. Mes ir vėl išeisime į gatves, mes ir vėl žygiuosime. MES vėl parodysime kokie esame vieningi.
Ačiū visiems tiems, kurie buvo su manimi. Ačiū TJA.


*TJA - Tolerantiško jaunimo asociacija.



2012 m. birželio 5 d., antradienis

Vyriškos salotos su duona

Ir kas galėjo pagalvoti, kad būtent tada, kai tu nori "veikti", niekas to nenori?
Arba, kad nori tie, kurie fiziškai (atstumo prasme) neturi galimybės to daryti kartu su tavimi?
Va nuo čia ir galime pradėti. Antradienis, birželio 5 diena. Diena, kai oficialiai pasibaigė pavasario sesija. Keista mintis galvoje, džiaugtis čia, ar liūdėti.. Na tiesa, dar neaišku, ar visi egzaminai išlaikyti..
Grįžtant prie minties, kad sesija baigta, nevalinga mintis sako švęsti šventę. Nevalingos minties vardas -Baltas Arkliukas, tas pats, kuris neturi maisto, ir buržuiškai buvo nusipirkęs dėžę alaus.
Anyway, viskas krypsta parduotuvės link. Bet prieš tai, šį pirmąjį blogo įrašą noriu skirti vasarai, 2012metams, ir vyriškoms salotoms su duona, kurias netyčia nusipirkau, ir kurios šaukia, kviečia alų į mūsų mažą jaukų kambarėlį, esantį pašilės gatvėje. Skanu. Skanaus ir jums!