2012 m. rugpjūčio 9 d., ketvirtadienis

Galapagai/Rokai 2012

~ 400km iki Zarasų.
Dar niekada gyvenime nesu tiek toli tranzavusi.. Buvo ir jaudulio ir nerimo. Bet visa tai užgožė noras pasiekti tikslą.
Kelionė prasidėjo 06.30 ryto. Judant nuo viaduko. (nuo Šilalės pusės link Kauno)
Pirmoji mašina sustojo praėjus maždaug dviems minutėms nuo stabdymo pradžios. Gal tam įtakos turėjo tai, kad lijo.. Sustojusi fūra, mirksinčia dešiniąja posūkio šviesa kvietė į vidų. Įsėdau. Vairuotojas - pagyvenęs, nuo darbo ir Lietuvos pavargęs žmogelis. Visą kelią teko klausytis, kaip jo šeima senolių žeme nepasidalina.. Ūsuočio pasakojimas, man buvo lyg antras planas, pirmajame aš tiesiog džiaugiausi "judėjimu". (Toliau vis geriau suprasite, kad žodis judėjimas, man turi itin didelę prasmę).
Praėjus porai valandų privažiavome Kauną. Ten mūsų keliai išsiskyrė. Nuo Dainavos pajudėjau į autobusų stotį, laukti kol mano bendrakeleivė duos signalą, kad yra pasiruošusi judėti. Laukti teko ilgai..
Susitikus, su jos draugu nuvažiavome pas ją. Kol ji pakavosi daiktus, maloniai plepėjau su jos mama..
Tik susiruošus, pastebėjau, kad nėra mano telefono. (Čia prasideda nuotykiai)
Taigi, telefono nėra. NĖRA. Planų negalima keisti, apie 13.30 judame link vietos, nuo kurios būtų patogu tranzuoti į Jonavą. Blogai. Labai blogai. Netekau vienintelės susisiekimo priemonės. < vienintelis numeris kurį moku atmintinai, yra mano pačios> shit happens
... Sustojo baltas autobusiukas.. judam į Jonavą. Tiesa, per visą kelionę, tik balti autobusiukai ir testojo... Viename iš jų, vairuotojas padovanojo kepures ir žiebtuvėlį, kitas vis vaišino sukamu tabaku.. Didžiausią kelionėje pasitaikiusi kliūtis, buvo kelias nuo Ukmergės.. Niekas nestojo. Įklimpom daugiau nei valandai. Pamažu ėmė jaustis nuovargis. Kadangi buvom dviese, bent jau nebuvo liūdną. Toliau judėjimo procesui didelių nesklandumų nebuvo.
Tiesa, likus 30km. iki Zarasų pasikartojo blogoji situacija - niekas nestojo. Nors jei rimtai, tiesiog niekas nevažiavo, tai nebuvo kam sustoti... po pusvalandžio laukimo atvažiuoja naujas juodas BMW..  Su naujaisiais rusais. Ir ką gi? Sustojo. Kadangi, mes puikiai kalbame rusiškai, pokalbis sėkmingai klostėsi žodžiais - da ir niet. Kiek supratom, jie klausė ar turim pasus ir vizas, kad galėtumėm keliauti į Rusiją.. Smagu. FUN gi.
Nežinau kaip, bet susitarėm kad paleistų Zarasuose. Paleido. Nuėjom iki Zaraso salos.
18.00 - būtent tada pasiekėm salą. Visa diena kelyje. Nuovargis. Bendrauti su draugais savanoriais neliko didelio noro. Prie pat įėjimo sutikau Antaną (tą patį super bliuzų vyrą)..
- Galiu vėl pas tave miegoti?
-Mėlyna palapinė.
- Aišku.
Taip ir vėl tapome sugyventiniais. :)
                                                        - - -  - --  - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Kuo toliau tuo smagiau. Susižinojau darbo vietą, Oficiali vip bilietuotoja. Kolegė Vitalija sakė - bus fun,pamatysi, pasitūsinsim.
Pradėjus dirbti, atrodė smagu, mažai žmonių, daug atlikėjų, dainininkų. Kai kuriems iš jų teko garbė uždėti apyrankes. (Awww)
Bet kuo toliau, tuo mažiau smagumo ir tuo daugiau darbo. Dirbom nuo ryto iki vakaro. Savo dieną skaidrinom visaip - dainavom, šokom Lukošiaus šokius, verkėm ir dainavom. Jei ne Vitalija, būtų buve labai sunku. Dėkui jai, už kantrybę dirbant su manimi. (bow)

|////Telefono nėra. Vis dar jokių galimybių pranešti mamai, kad jos dukra gyva.////|
                      - ---- - - - - --  -  - - - - -- - - -  -- -  - - -- - - - - - - - - - - - - --  - -
Kaip kažkas savanoriuose (savanorių miestelis) pasakė Rokai - tūsas, Bliuzai - festas.
Būtent taip ir jaučiausi, kaip savaitę vykusiame tūse.
Man asmeniškai bliuzai buvo jaukesnė vieta. Žmonės mielesni. Savanoriai kiek labiau "susigyvenę".
Bet Zaraso sala paliko įspūdį, tai tikrai labai graži vieta. Ir aš ten tikrai dar grįšiu.
Kad nepamirščiau, paminėsiu tai, kad Galapaguose sutikau itin įdomių žmonių, su kuriais kalbėtis arba tiesiog "kimarinti" buvo labai smagu. Ačiū Kauno desantui. Jūs faini. ahah ahah.
     - --   -- - - - - ---   - --  - - -- -   - -  -- - - - -  >>>
Tiek rašliavos apie festą, ir nieko apie muziką o.O
Tai va, buvo ir muzikos. Teko matyti Mamontovo, AC/DC tribute, Chase and Status, Bix'ų dainelę. Manyčiau nemažai, palyginus su Bliuzais (skaityti Bliuzai'12 part2)
Su dauguma muzikantų teko pasišnekučiuoti. Samas yra pasikėlęs!! haha. Taip.
 -                  -                          -                                   -                                            -
Tikrai nesigirsiu, kad savanorių after party grojo pats Diawara. Net negalvoju girtis.

Dar vienas nuostabus festivalis, dar viena vasaros savaitė prabėgo šviesos greičiu.
Laikas labai greitai bėga. Sėdau į autobusą ir grįžau namo..

Galapagus 2012  dedu į vasaros prisiminimų dėžutę. Su savo nuotaikomis. Džiaugsmais. Su vėl sutiktu šiltu megztuku. <3

P.S. pats laikas paaiškinti mistiškai dingusio telefono istorija. Taigi, jis dingo. Dingo Kaune (pašaipi šypsenėlė sakanti, nieko naujo). Savaitę gyvenau be telefono + miške. Netgi nežinodama kiek valandų. Keistas jausmas, kai įpranti ,jog visada turi telefoną kišenėje. Bet anyway, istorijos pabaiga ta, kad pasirodo telefonas išslydo iš kišenės vienos pažįstamos draugo automobilyje. Telefonas nepamestas tik kuriam laikui prarastas. Geriausia šios istorijos dalis ta, kad niekas nenukentėjo, ir mielas LG - (lietuvos geležinkelių) telefonas vėl ęsti pas savo šeimininkę. The end :)