2013 m. rugsėjo 30 d., pirmadienis

Alaus atidarytuvai ir pagirių malonumai

Kartais pagirios būna smagesnės negu ir pat girtuokliavimas.Atsikeli ryte smegenų ląstelės išplaukia kanalizacijos vamzdžiais ir tuščia galva smagus juokiesi iš savo bejėgiškumo.Taip pat smagu pasijuokt ir iš kitų, kurie dejuoja ir jaučiasi daug prasčiau negu tu(lietuviškas įprotis juoktis iš kito nelaimės).Dar būna  , kad po gerų išgertuvių galima pasijaust kaip po kokios geros meditacijos kai galva visiškai tuščia.
   
Ir dar alaus atidarytuvai.Nu jie būna gražūs ir smagūs pažaist, bet visiškai nereikalingi. Niekada jų nebūna jų po ranka, o ir nešiotis , kad būtų nesmagu (o dar pagalvos kas ,kad alkoholikas).O ir atidarinėjant atidarytuvu kamštelis susilanksto.Alų galima atidaryt beveik bet kokiu po ranka pasitaikiusiu daiktu ir tie internetiniai manualai kaip atidarinėt su visokiais daiktais visi vienodi , nes darymas tai vistiek tas pats.


P.S. Vyno sezonas jau pradėtas.


“Atvėso iki aludės, bet vėsta iki vyninės”


Čekija. Pigus alus ir prostitutai

Ketvirtadienio pavakarę išvykom iš Kauno.
Jau žinojau ko laukti. Ilga, nepatogi kelionė, susipažinimas su savo komanda.
Tiesa, šį kartą viskas buvo kitaip, važiavau kaip grupės lyderė, ne kaip dalyvė.
Tai kėlė man klausimų ir abejonių, savo žinioje turėjau 6 žmones, įskaitant ir save.
Daugiausiai minčių kėlė tai, kaip neprarasti savęs, o prisiminus Vengriją.. taip dažnai nutikdavo.

Kelionė prailgo.. kaip visada.
Tačiau mielas ir kiek keistokas vairuotojas dažnai mane linksmino savo sapalionėmis. To pasekoje pasiklydom keletą kartų, Krokuvą aplankėm, deja nepamatėm nieko. Nes gi naktis buvo.. tamsu. Vairuotojui tai nerūpėjo, norėjo jis man Krokuvą parodyti. Sakė, nematei?! pamatysi!
200 km klaidžiojom, nes vairuotojas visada geriau žino, ką mergaitėms pamatyti reikia.

Kaip įprasta lietuviams, į Melnik atvykom pirmieji, taip nustebindami ne tik organizatorius, bet ir patys save.

Kambarys - 66.
Paslapčia užsirakinau kambarį tą naktį, kai visi juos rinkosi.
Tad vėl turėjau progą įsirengti meilės ir chillo zoną. (muahhaha)

Pasiteisino..
o čia meniškos nuotraukos.


Veiksmas prasidėjo antros dienos vakare.
Susipažinę ir kiek pramokę vienas kito vardus pradėjome megzti artimesnius ryšius.

Visą naktį gėrę palinką, užsiropštėm į didelį batutą.
Kiek pamenu, su manim buvo dar vienas lietuvis, italas, italė, rumunė ir čekas.
Kad nebūtų nuobodu sugalvojom žaidimą.
Sunku ir pasakyti, kas jį sukūrė. Bet anyway,
Tai va, o žaidimas tai paprastas.

Susėda visi ratu, o rato viduryje yra iškeliamas pirštas. Kieno nors.
Žaidimo esmė - palaižyti pirštą visiems kartu. .. Po keletos sekundžių pirštas dingsta ir visi pradeda mėgautis vienas kito kompanija..

Būtent šio žaidimo pasekoje visi atrado tai, ko ieškojo.

Sin sin sin
Look where we've been.


Taigi, pirmieji susipažinimai padėjo pralaužti ledus. O gal net ir visiškai juos sutrupinti.

Žinoma, toliau buvo tik geriau.

Praha.


Tą dieną, kai turėjome aplankyti Prahą, oh my God, nuostabiają Prahą, diena buvo šalta, vėjuota ir lietinga.
Nepaisant to, nuotaika buvo gera,  pigus čekiškas alus vis dar pulsavo mūsų venomis.

Apie Prahą sužinojau daug. Na ir pamačiau šiek tiek.

Iš benamio gido pasakojimų, ten buvo/yra absoliuti prostitucijos sostinė.
Dažniausiai prostitucija užsiėminėjo/a  jauni vyrukai.
Pats gidas tai darė 17 metų, jis buvo transvestitas-prostitutas.
Šiuo metu dirba gidu, vaidina spektakliuose.
Turėjo jis savo vietą miesto centre. Parodė ir tai.
Pasakė, kad jei prostitutas (gal pavadinimas - plaštakius, geriau skamba?!) nori prostitutės, jie susitardavo dėl nuolaidų.
Panašiai, kaip turguj, pasiderėdavo, kartais būdavo ir nemokamai gaudavo paslaugėlių.

Tai, jei kas keliausit į Čekiją, duokit žinoti, numesiu linkus kur apsilankyti verta..
Kaina svyruoja nuo 15 eu.
 
17 metų gatvėje. "Ant" papuošalų užsidirbo.
Tiesa, prašiau jo man parduoti vieną žiedą, su erelio galva, sakė negali, nes jis tiesiog užstrigęs.
Eh, gaila.





O kartais laiką leisdavom ir taip..



Stengiausi užverbuoti stovyklą. Na sekės, kaip sekės, patys matot.
Mano Raudonoji armija buvo projekto vierchai.

                                                  /              ////            //              ///  /             ///
Žinoma privalau paminėti, jog lankėmės Terezin mieste, kur per II pasaulinį karą buvo įsikūrusi koncentracijos stovykla.
Work makes (you) free. Ironiška.

Ši diena buvo kupina susikauimo ir rimties. Pati aplinka neleido pabėgti nuo slogios nuotaikos.
Tą dieną aiškiai suvokiau, kiek istorija turi reikšmės šiems laikams. Taip, kaip ir mūsų projekto pavadinimas  - "Never again", taip ir aš sakau - Prašau, niekada daugiau.

Žinoma mes nebūtumėm mes (vis dar kalbu apie savo raudonuosius), po "ekskursijos" po Tereziną nusprendėm pasukti baro link. Nuplauti dienos dulkes, nakties gėdą, ryto pagirias, bei vietos slogumą..

Čia istorija tik prasideda.. keliaudami siaurais šaligatviais priėjome milžinišką apleistą pastatą.
Viskas buvo aptverta tvoromis.
Radom plyšį ir nusprendėm nepraleisti progos, bei pašniukštinėti pastato viduje (suvokdami, jog tai avarinės būklės pastatas).

Kai ir tikėjomės visur buvo pilna šiukšlių, bei skylių grindyse. Sugebėjom užlipti iki 3 aukšto, po to nedrįsom, visgi nesinorėjo mirti/susižeisti Čekijoje, neverta.
Šiurpą kėlė tai, jog šiame pastate buvo pilna supakuotų žaislų. (siaubeko elemantai tikrovėje).
Plastmasiniai, kaip prie ruso.
Man tai jis šiurpus. Kai parsinešėm, negalėjau viena miegoti net. Nors gal čia gera atmazkė buvo. chi

Pirmiausia pagalvojom, gal narkotikų yra juose. Ištyrę - neradom.
Tačiau, kaip Terezin siuvenyrą nugvelbėm dvi beždžionės, ir susitarėm, kad šios dvi, - Sheila ir Mr. Ape (vardai tokie - internacionaliniai, nesikabinėkit) apkeliaus visą pasaulį.
Lietuva-Vengrija-Rumunija-Italija-Anglija- ir kur tik galės..
Kas mėnesį beždžionė bus siunčiama vis į kitą šalį. uhh. Sweet life of monkey.


 /     // /           ///                   ///                       ///                          ///                      ///


Laikas Čekijoje skriejo nežmonišku greičiu, dieną keitė diena, lūpos - lūpas, rytiniai pamurmėjimai peržengdavo kalbos barjerus. Kartą prakalbau slovakiškai..
Nors ir skendom alučio, bei don't worry be happy dūmuose, nepamiršom ko mes ten atvykom.
Pasisėmusi lyderystės meno, namo parsivežiau ilgesį, skausmą ir ne-realybės jausmą.
Pirmą kartą projekto pabaigoje apsiverkiau.
Gal dėl to, kad palinkėjimai see you, niekada neišsilipdo. O gal, kad išsiblaivėm ir viską palikom.

Šis projektas man buvo netikėtas. Neplanavau jame dalyvauti, važiavau nieko nežinodama.
Bet žinot, tai buvo daugiau, nei galėjau tikėtis
Mes visi šiek tiek pasikeitėm.
Ir kai tau rašo - ačiū, kad padėjai būti savimi. Šiek tiek susigėsti, nurausti, ir neapsakomai apsidžiaugi, kad vis dar gali nudžiuginti kitus.

Moralas - būkit spontaniški, būkit savimi, ir niekada nebijokit rizikuoti, kartais, tai viskas ką galite padaryti.


Peace and love.
Keliauja į Rumuniją.
I will always.

Nes jūs man buvot daugiau, nei komanda. fu, kaip emociška. :/








2013 m. rugsėjo 10 d., antradienis

Čiornaja magija, arba kaip aš Vengrijos miškus tyrinėjau

Šiek tiek po 20.00 valandos pajudėjome iš laikinosios Lietuvos sostinės.
Nuotaikingi, pilni emocijų, vis dar nepažįstami, šeši drūti, sveiki Lietuvos piliečiai pradėjo kelią Vengrijos miškų link.
Gaivindamiesi silpnaisiais burbulinadais, dažnai stodavome Lenkijos keliuose nusilengvinti ir kitaip atgaivinti kūno, bei sielos.
Patogumo mikriuke niekam nebūta. Bet va juoko ir gėrimų netrūko.
Lyg ir pamenu, kaip vairuotoja darė gėdinga mano nuotrauką, - naktį šalia autobusų stotelės krūmuose tupintis sonikas.
Eh. Nors fūroms patiko. (iš pypsėjimų supratom) O gal ir kamerai.. Na, taip ir neteko išvysti šio šedevro.

Privažiavus Slovakiją vaizdas pasikeitė.
Bet tik pro langą. Mikriuke ir toliau visi snaudė.
Pirmą kartą savo akimis išvydau milžinišką kalną, o kalno viršuje stūksančią pilį.
Sunku net apibūdinti. Pasijutau lyg animaciniame filmuke, prieš akis prabėgo princesė, o ją vijosi princas ant balto žirgo.. eh. romantiška.
Turbūt taip ir būčiau spoksojusi kokią valandą, tačiau vieną vaizdą greitai keitė kitas..
Tiek aukštų kalnų, ir mažų gyvenvienčių apie juos dar neteko matyti.
Slovakija mane pakerėjo kalnais, pilimis ir žinoma pabėgimo jausmu.
Ten turbūt yra vieta, kur gali pabėgti ir pasislėpti nuo visko. Net nuo savęs..

Vengriją pasiekėm ryte.. tiksliai nepamenu kuris laikas buvo.
Atvažiavom pirmieji. Apsimiegoję ir apsiniaukę lyg oras Londone.
Apsižvalgiusi ir supratusi, kad šiame miške (rimtai miškas) teks praleisti 10 dienų, apėmė siaubas ir nežinia.


O dar, kai pasakė, jog yra tik viena vieta, kurioje galima rūkyti, pagalvojau - holy crapp, wtf. noliu namo.

Po keletos minučių mus palydėjo medinių namelių link.
Namelis šaunus. Pirmame aukšte 4 lovos ir žinoma antras aukštas su seksodromu (didelis platus čiūžinys).
Kaip įprastą pasirinkau pastarąjį.
O kad nebūtų liūdna ir šalta nakčia, pasikviečiau kolegę.

Nuo čia ir galime pradėti kalbėti apie tai, jog nebuvo nei liūdna, nei šalta.
Nors.. liūdna kartais būdavo.. prie pietų stalo. Kad ir kaip toleruočiau visokį maistą, duonos ir paprikos buvo kiek per daug..
o šalta.. eh. nepajutau.


Na o dabar apie tai, kas vyko, bet nežinau kuriomis dienomis, nes
*Palinka ne vienam ten sumaišė kortas.

Dienas leidome taip :

Atsikeli, susirandi rūbus, susirandi veidą (kartais nepavykdavo), išsivalai dantukus, pavalgai paprikų, išgeri **kavos gėrimo, parūkai, prisistatai, pabėgioji, parūkai, pavalgai, kažko prasmingo pasiklausai, parūkai, pavalgai, pabėgioji dar kiek, ar apsimeti bent, pažiūri į arklius. Pasiniurkai kur ant pievutės, parūkai ir va atėjo vakaras. Kaip vakaras, taip magija.
Lietuvos desantas


Nesiplečiant ir netuščiažodžiaujant papasakosiu tik vieno vakaro istoriją.
Taigi, baigėsi kultūrinis vakaras (nepamenu kurios šalies, čia didelės įtakos neturi) ir kaip pridera Lietuvos komanda jau buvo okupavusi rūkymo zoną.
Sėdim, pavargę visi. Mieli tokie. Gėrimų atsargas seniai buvom ištuštinę. Diskutavom, kad likučius pasilikti rytdienai reikėtų, o va šiąnakt gerai išsimiegoti būtų gerai. Nors kartą!!
Kur buvus, kur nebuvus atstryksėjo panelė ***kosmetika. Ne tuščiomis.
Užanty slėpdama palinkos buteliuką, bukai šypsojosi.
Eh galvoju, nieko gi neprarasiu.
Tad pasitelkusi visas savo gestų kalbos žinias, maloniai paprašiau gurkšnelio.
Apdalijusi kolegom, dar kartą atsigėriau..

Ir va tada.. prasidėjo PEKLA!!! nežinau, kaip, tačiau atsiradau ratelyje, kur visi vieni kitiems turėjo perduoti cigaretės dūmą, nors dūmo ir nejaučiau, lūpas tai visų!! Mane supo Airių pensininkas ir Maltos dėstytojas.
Tik staiga dūmams išsisklaidžius pajutau artėjančias lūpas. Žinoma tikėjausi dūmo.. o gavau..
čiurkšlę palinkos tiesiai į burną. Netikėtai vėl suspindo akys ir niekas aplink nerūpėjo.
Atsidaviau palinkai kaip tik galėjau.

Batutas, traktorius, namelis, suolelis, pieva, laukas.. pilna skaidrių, pilna veiksmo. Nuotraukų.. eh.
Palinka apvertė viską aukšyn kojomis.

Ryte nubudus bandžiau surinkti vakaro šukes. Įsipjoviau į pirštą nuo jų.
Apsirengiau ir viską miške palikau.
O po to, kaip visada... parūkai, pavalgai.. BREAD and PAPRIKA!!!

Taip ir slinko dienos, taip ir bėgo paskutinės vasaros dienos Vengrijos nacionaliniame parke, kur viskas uždrausta, arkliai tau lyg šunys, paprika atstoja maistą, šuo lyg geriausias futbolininkas, o vakarai lyg naktiniai Las Vegaso klubai.
vengriškas šuo
 Tiesa, privalau paminėti, kad žiogų nesutikau ten, bet va kokių vabalėlių buvo.




Žinau tik tiek, kad nieko nesigailiu ir viską pakartočiau.
Jei reikėtų, tai ir dar kartą tą butelį iš Belgų pavogčiau, nes gi, The crack is fucking 90

Na ir žinoma, kaip visada neįmanoma visko perteikti žodžiais, tai keletas neprovokuojančių foto.
Nes kas vyko miške, liko miške!!




*Juodoji Vengrijos magija, nuo kurios ryte viską prisimeni skaidrėmis, sapną maišai su tikrove ir nejauti jokio gėdos jausmo.
**Nedavė kavos jie mums. Tik kažką panašaus į optima linija kavą. Balzgana ir tirpi. uhh
 ***Kosmetika - Slovakė, kuri nemokėjo nieko, apart sužavėti Airius ir bukai šypsotis.
well, I do care.
+ URVAS


Aggtelek nacionalinis parkas - Čia, Vengrijos šiaurėje, yra susidariusi viena didžiausių uolų sistemų Europoje. Baradla ola yra 26 km ilgio, tiesa, dalis šios olos labirintų yra Slovakijos teritorijoje.
Bevaikštant po stalagmitų-stalaktitų olas galima išvysti požeminių ežerų, krioklių, upelių bei aukščiausią pasaulyje (25 m) stalagmitą.
I tried carrying the weight of the world
But I only have two hands