2014 m. sausio 31 d., penktadienis

Feisbuko romantika


Šiomis dienomis gaivaliojuosi nuo slogos, omeny turėdama tai, jog tumblerinu ir feisbukinu.
Žiūrinėju foto, chatinu, komentuoju ir sharinu. Vuhu. (kartais dar apie Kiprą pasvajoju..)

Pro mano akis nepraslydo nuostabi feisbuko romantika.

Išskirsiu tris feisbuko romantikos punktus, kurie man pasirodė itin romantiški ir įdomūs.

1. Rožių puoštė dengianti jaunikio veidą, pilvą ir smegenis.

Koks sveiko proto žmogus pirks tiek rožių? arba, kiek gali išmesti litų tam, kad tavo mylimoji pasifotkintų su gėlėmis ir papostintų feisbuke?

Atsakymas -Toks ir daug.

Deja, dauguma žmonių romantiką ir dėmėsį supranta labai konkrečiai. Ir tai nėra vien vaikinų problema, kurie dažniausiai dovanoja tuntus gėlių vardan progos/atsiprašymo/ar priminimo jog laikas suartėti.

Problema slypi banaliose moteryse, kurios laukia tų gėlių, nes - kažkuri iš draugių jau gavo/yra proga/laukia atsiprašymo.

2. Kambarys pilnas rožių žiedlapių aka gėlių mirtis simbolizuoja meilę.

Dar vienas nenuovokus švaistymas. Arba, dar viena nuostabi proga pasifotkinti!

Mano mylimasis mane myli.. rūpinasi manimi. (šimtas bučkių, ačiū katine)

Žinoma, jei tie žiedlapiai iš pirmo punkto, tada bent jau panaudoti, bet jei jie vėl pirkti, tada klausimas kodėl?!

Šis romatikos simuliavimas man asocijuojasi su tuo, jog dviese jos nebesukuriat vien savo buvimu kartu, tad pasitelkiat priemones, kuriuos maskuoja jausmų apatiją.

Dar viena ideali proga nusifotografuoti, o vėliau sušluoti ir išmesti žiedlapius šiukšliadėžėn.

3.Meškutis, šokoladas ir .. gal einam į kiną?

Kur man dėti visus pliušinius žaislus? taip, turiu viena, myliu, saugau, skalbiu, miegu su juo. Tačiau 5? 10? čia juk ne vaikų darželis.

Ir prieš keletą dienų aš tau sakiau, jog laikausi dietos.. milka.. mhm. Valgyk tu. - Gerai. GERAI?
adfghjkl, nors ir laikausi dietos, suprask, jog už šitą šokoladą nužudyti galėčiau, o tu jį man dovanoji. Ir valgai. VALGAI PRIE MANĘS. kiekviena iš jūsų dabar supranta mane. mes gi turim jausmus. mes gi norim būti lieknos.. bet ir valgyt norim..

gal einam į kiną?

Pirma, kodėl gal? Neklausk. Nusivesk.

Neturi pinigų? Gerai, ir aš neturiu.
Klausykim muzikos iš jotubės, žiūrėkim pro langą ir kurkim istorijas apie praeivius, vienišas kates ir kiemo konteinerius.

Užteks kasdienybės, nuvalkiotų banalių frazių, dirbtinių šypsenų ir suvaidinto rūpesčio.






2014 m. sausio 16 d., ketvirtadienis

Stotelė

Pradvokęs pigiu vynu parslinkai naktį namo.
Durys buvo užrakintos, tad visą amžinybę ieškojai raktų kišenėje, nors jau senokai juos buvai įkišęs spynon.
Visad mėgdavai susikišti krūvas nereikalingų daiktų į kišenes. Pradedant senais čekiais ir baigiant panaudotomis servetėlėmis. Įsiriogzdinęs kambarin numetei 43 dydžio batus kampan ir nuslinkai virtuvės link. Įsijungęs blankę lempelę sėdai užstalėn.
Ant palangės stovėjo vakarykštis gėralas. Raudonomis, kraujo spalvomis išdažytomis sienelėmis.
Įsipylęs stiklinėn, birzgalo dugne kažką pamatei. Juodo ir tamsaus. Kiek patrynęs akis supratai, jog laimės butelio dugne nerasi, tad tvoskei jį žemėn.
Antro aukšto kaimynai tuomet apsivertė ant kito šono.

Keldamasis nuo kėdės timptelėjai kelnes aukštyn. Jos taip dailiai nesilaikė, kaip ankščiau. Būtum pagalvojęs, jog numetei svorio, bet nepagalvojai.
Priėjęs prie lango pažvelgei į tuščią autobuso stotelę, vasarą ten ilgai sėdėdavai, nors gal ilgiau rymodavai.
Nieko kito daryti taip ir nemokėjai.

Rytui auštant, tu kaip senas kiemo katinas pasirąžei ir nukiūtinai klozeto link. Staipeisi lyg teritoriją ženklindamas. Stabtelėjęs prie veidrodžio sunkiai atpažinai save. Barzda dengė smakrą, o ūsai apklojo nuo šalčio apvytusias lūpas. Išpurtęs vyno likučius grįžai kambarin.

Vėl žvilgtelėjai pro langą. Televizoriaus tau niekad taip ir neprireikė, realijos buvo kieme.
Susikaupęs užsidėjai Mendelėjevo laikų kepurę ir išėjai laukan. Išėjimas tau priminė gimimą, - pirmas vaiskus oro guršknis, blieskianti šviesa ir baimė. Nors tiksliai nežinojai, ar gimdamas taip jauteisi, bet gimimą įsivaizdavai būtent taip.

Eidamas dar nežinojai kur eini. Galvoje turėjai daug minčių. Net buvai bepradėjęs galvoti, kad kokia moteriškaitė pamačiusi tave tokį apskretusį ir sušalusi pasisiūlys sušildyti ir pamaitinti.

Po poros valandų vėl stovėjai prie namų. Aukštas ir kiek pavargęs. Tu kaip panaudota kalėdinė eglutė. Šakos nusvirusios, bet gyvasties dar ęsti.

Prisidegęs negrabiai susuktą suktinę atsisėdai ant suoliuko, prie stotelės.
Žiūrėjai į namo langus ir kažką pusbalsiu burbėjai, kol galiausiai supratai, kad niekas tavęs šiandieną neišgelbės.

Pinigų kiekis buvo proporcingas tavo draugų skaičiui.
Tu visada žinojai, kad žmonės daugiau atima, nei duoda. O iš tavęs jau buvo atimta viskas, ką galima atimti.








2014 m. sausio 5 d., sekmadienis

2014 m. sausio 2 d., ketvirtadienis

Bukowskis, kakava ir mergaitės siūlančios Chanel

Cheers darlin,

Tikrasis švenčių veidas.


Bukowskio knygos išdidžiai guli paštomato stalčiuje primindamos, jog šventės baigėsi kartu su dirbtinėmis šypsenomis, apipelijuse silke šaldytuve, bei taip ir nepanaudota šventine nuotaika.
Nors mirksinti haliuciogeno prisipildžiusi girlianda vis dar blyksi lyg pamišusi, ehh palikim ją dėl jaukumo.

Balkone žaidžia vėjai. Jų žaidimas negarbingas. Vis kėsinasi praskleisti chalatą ir išleisti laisvėn styrančios nuo šalčio kojas. Šiuo metu laiku, tai įprasta.

Kol Bukowskis ilsis valdiškame stalčiuje, kiemo vaikėzai vis dar sprogdina užsilikusias petardas, kartas nuo karto skardžiu balsu sušukdami - mažule, kur eini?!

Sausio pirmąją stovėdama prie kasos ir pirkdama mineralinį pasijutau nejaukiai. Pagalvojau, jog dabar kasisninkė mano, jog esu prakeikta alkoholikė besivaduojanti ryto troškulyje. Tolesnės mintys ėmėsi gvildenti pasaulio paslaptis, tad kasininkę ir jos dirbtinę šypseną greitai pamiršau.

2014 sutikti su kakavos puodeliu rankose man priminė santa barbaras, nusivylusias namų šeimininkes ir Daktarą Hausą, kurio šitam sakinyje net neturėtų būti.

Nauji metai leido man suprasti, jog tabakas kurį pasiskolinau iš patėvio nėra tinkamas suktinėmis. Ir iš vis ar tinkamas jis kam, nėra aišku.

EL EMO mėlynas šventinis pakelis, su snaigėmis mane priverti balsu nusijuokti. SNAIGĖS aww.., kaip miela iš tabako pramonės. Jie irgi apie šventes pagalvoja.
Nutariau ištuštini jį ir atiduoti kokiam vaikui pažaisti.

Tik paskui prisiminiau, kad visi mano pažįstami vaikai turi darbus, antras puses ir moka komunalinius už elektrą.

Numečiau pakelį. Vėl paėmiau tabaką. Pasukiojau tarp pirštų dar kartą įsitikindama, jog jis niekam tikęs.

Vos pasastebėjusi, jog kambariokė ruošiasi pokalbiui, įsijungiau Harį Poterį ir atsidaviau Hogvartso malonei.
Pavyko.
Šį kartą lengvai išsisukau.
Galvojau paverkti dėl Dobio mirties, bet susilaikiau. Per daug akių. Reikia verkti tyliai. Kaip mokė komunizmas (red.pas. neaišku ar čia realus faktas, ar tik mano sugalvotas).


Kol Voldemortas juokėsi iš Hario, pasidariau kavos.
Tada supratau, jog ji per balta ir per saldi. Kelio atgal nebuvo. Nei man, nei Hariui.
Lengvą šleikštulį padėjo įveikti tumblerinimas.

Rebloginau patinkančius paveikslėlius, ir staiga kažkas į duris pasibeldė.
Paštininkė? negali būti, ji gi tik rytais mane aplanko, pažiūri ar dar gyva.
Išlemenau, - užeikit.
Durys prasivėrė ir drąsiai įžygiavo trys merginos. Truputį išsigandau, ką šį kartą galėjau tokio padaryti, kad atėjo net trys??

Jos įtariai šypsojosi ir žaibo greičiu, iš didelės juodos rankinės ištraukė Chanel kvepalų mėginėlį..
Nepasimečiau, ir maloniai pakviečiau prisėsti.
Viena iš jų įtartinai į mane žiūrėjo.
- Gal kakavos gersit? kava šiandieną neskani pas mane..
Sinchroniškai visos pasukiojo galvas kairėn ir dešinėn..

Nesupratau, ar aš joms nepatinkau, ar nemėgsta kakavos.
Tikriausiai nemėgsta kakavos.

Pauosčiau visus pasiūlytus mėginėlius ir tada pasakiau, jog neseniai nusipirkau Donna felice.

Nenorėjau liūdinti mergaičių, tai užsiminiau, jog gali pas mane užsukti kitą kartą.

- Užeikit bet kada.

Omeny turėjau, kad jos gali ateiti kada tik nori. Tiek ketvirtą ryto, tiek ir dvyliktą dienos galėčiau tyrinėti ir leistis į jų siūlomą kvapų pasaulį..

Nors ir pažadėjo dar kartą užsukti, manau daugiau jos neateis.