Jeigu prastai sekasi užmigti naktimis sako, jog yra gerai
pasivaikščioti prieš miegą.
OK.
Eime.
Užsilipi ant kalno, kur aplink visi mėgaujasi artėjančia
tamsa, smagia kompanija, svaigalais ir
artėjančia vasara. Susitinka du
būreliai ir iš jų dvi merginos džiaugsmingai
susikalba:
- Ei ,tu mane gelbėjai kai vėmiau! Kaip faina
vėl tave susitikt!
- Jooo , tikrai kaip faina!
Barbakanas.
O va netoliese jau matau kaip du bičiukai kelia per tvorą dviratį ir
kažin kokį susuktą didelį plakatą.(vienas tikrai fizikas tai ir spėju, kad FIDI spamas bus tame plakate).Ir tamsoje nusėlina prie apleisto pastato.
Po penkių
minučių visa mūsų kompanija susirenka.
Beveik visi vienas kito nepažįsta. Greitas
prisistatymas ir aš kaip visada nepamenu vardų/veidų. Vienai merginai
prisistatinėjant visi vietoje vardo
išgirsta „pana“. OK.
Pasikeičia visų vardai. Visi tampame Panom ir Bičais. Nors man nesunku prisimint bus vardus.
Patraukiame link pirmojo tikslo. Jau nueinat matau, kaip ant pastato jau pakabintas plakatas.
Per krūmus užbėgame
kalniuku prie plytų tvoros. Kam sunkiau sekasi padedame persikelt. Kai dviese šokam ant
tvoros ir mėginame per ją persisvert, visa siena pradeda siūbuoti. Sustingstame
ir jau daug atsargiau leidžiamės nuo jos. Nesinori aukštesnės nei dviejų metrų
plytų tvoros užsiversti ant savęs, pačioje vakaro pradžioje. Kitos sienos jau
apgriuvusios ir mums tereikia landžioti per
tarpus ir skyles. Mus labiausiai dominę pastatai šviežiai užbarikaduoti,
bet daugybė kitų yra šalia, tarp kurių sienų vaikštome visiškoje tamsoje kliūdami už
plytgalių ir vis užlipdami ant stiklo šukių. Net keista pasidaro, iš kur čia
tiek to stiklo. Stogai nesunkiai pasiekiami. Svarbiausia, iki kol juos pasieki
dėti kojas ten, kur reikia ir nenusiridenti apačion, ar nesukelt kokio didesnio
triukšmo, kuris prikviestų sargus.
Taip aplankome keletą stogų, pasižvalgome po
savaitgalinį miestą ir jo šviesas,
kurios nors ir nustelbia žvaigždes, bet bent
nuo stogų jas dalinai atstoja.
Kovojantys su savo baimėmis persisveria per stogo kraštą ir
pažiūrėję į jas džiaugsmingai spjauna joms į akis.
Ant vieno stogo būdami sulaukiame svečių – kito būrelio garsiai šūkaliojančio
ir blizginančio išmaniaisiais. Abi grupelės kartu pastovi, kol nusiropščia visi mūsų
grupelės Panos ir Bičai ir keliaujame
prie kitų stogų.
Priėję prie paskutinio pastato pralendame pro tvorą, kuri juosią teritoriją. Pradedam ropštis per sienas į pastato
vidų. Aš persisveriu per linguojančią
sieną ir virš jos pakimbu tvirčiau įsikibdamas, nes už jos matau
tik nesibaigiančią tamsą. Tuo pat momentu Bičas už nugaros tik pasako „Vietoje tavęs to nedaryčiau“. Mano
vienintelė mintis „OK“. Nusileidžiu į pradinę vietą ir lipu per sieną už kurios
nelaukia lifto šachta. Kiti užlipimo keliai užblokuoti, tai tenka ropštis
sijomis iki viršaus. Tikimės, kad žmonės iš gretimų pastatų langų savaitgalio
vakarą randa geresnių užsiėmimų, nei
skambint apsaugos tarnyboms ar policijai.
Kadangi tai paskutinis šio vakaro stogas, pabūname ant jo ilgiau, pakeliam tostus už mus, aptariam aktualijas, šiek tiek
daugiau kalbų apie mus visus, filosofinės ir kitos temos, simbolinis „laužas“, net keletas anekdotų. Prieš lipdamas žemyn pastebiu nupieštą didžiulę saulę
ant stogo, kuri vieniems šypsosi, o kitiems rodosi liūdna. Nusileisdami sijomis
surengiame nedideles lenktynes. Svarbiausia neužmiršt to, kad nereikia nusileist
iki sijų pačios pabaigos, kur laukia trumpas skrydis. Kol nusileidžiame niekam
jau nebesvarbu kas laimėjo lenktynes. Prieinu prie lifto šachtos pažiūrėt ar giliai būčiau kritęs už „ne tos sienos“. Persisveriu per sieną ir su
žibintuvėliu pasišvietęs pamatau, kad daug giliau negu tikėjausi. Dar mėginu įžiūrėti kokie daiktai mėtosi apačioje
ir šalia per tvorą persisvėrusi Pana
paklausia „Spjaunam?“, tada akimirkai susiraukia ir persigalvojus pasako „ Nors ne, smirdi
tenais“. Pagalvoju, kad gal kas nors jau ankščiau jau ten buvo nukritę ir
skleidžia tą negerą kvapą. OK.
Dar šiek tiek paeiname visi kartu ir
atsisveikiname. Paspaudžiame vieni kitiem rankas, apsikabiname. Vieni sako,
jog dar susimatysime, o aš kaip
dažniausiai pagalvoju, kad tikriausiai nebe, bet visiškai nesvarbu.
Jau visiškai ramus, kaip vienuolis po meditacijos grįžtu savo buveinėn ir dar kiek pasidžiaugęs ramybe susirangau
guolyje ir užmiegu.
Pasivaikščiojimas ir vėl padėjo.OK.
(soundtrack‘as The Prodigy- Invaders Must Die)