Jos akys šypsojosi lyg pamačiusios mažą, guvų kačiuką. Pro šilko suknią žėrėjo balzganas kūnas.
Vėjui įsismarkavus, suknia pasikeldavo ir suplevėsuodavo lyg
triumfo metu iškelta vėliava.
Nieko paslaptingesnio ir labiau jaudinančio nebuvau iki tol
matęs. Ji buvo – Ta.
Šilko suknioje šokanti fėja. Raudonų skruostų ir baltų rankų
savininkė. Nuo jos žvilgsnio aš sustingdavau, lyg vaiduoklį pamatęs. Rankos
suprakaituodavo, o pilvo srityje pradėdavo ropinėti maži kirminiukai. Beveik jausdavau
šleikštulį gomuryje.
Ilgai galvojau, ką galėčiau pasiūlyti jai, už rytą kartu.
Bet viskas ką tuomet turėjau, buvo menka ir pernelyg skurdu.
Prisidegęs cigarą, rymodavau, priguldavau ir vėl apie ją
galvodavau.
Drybsodamas pradėjau skaičiuoti vienatvės dienas, tačiau
niekaip negalėjau prisiminti, koks skaičius po begalybės yra.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą