2016 vasara

Kertėj suknibžda laukiniai zuikiai, ilgesingai suvaitoja kukurūzų laukų padarai.

O tu vienas apie viską mąstai, dešimt kart, apie viską. Apie viską geri, apie viską - tik viskį.

Ir buvo rytų, kai liečia, kai nori, kai kužda kažką ir buvo naktų, kai liečia, kai nori, bet kalbėt apie tai negaliu.

Ir viskas per niek ir nieko iš to, o tu vėl pakelėj kaip pamestas šuo.

Tamsu, nors į akį durk

Pavasariui rąžantis lyg tingiam, senam katinui, išėjau aš į gatves.

Betoniniai karkasai, gelžbetonio sienos, langai į šiaurę - bestikliai. Pro sienos plyšį įlindau, lyg žaltys, šnypšdama ir vinguriuodama. 

Kelnių klešnė praplyšo dar prieš tai.

Išpūčiau akis kiek galėdama, sukinėjau galvą ir stebeilijaus, gal ką išvysiu.

Pūkšt.

Kairėje pusėje, prie įrengtų urvų, turbūt kadaise buvusių darbuotojų kambarių kažkas sukrutėjo.

Sustingau.

Galvoju, pirma išprievartaus, o tada papjaus, o gal pirma padurs kardu, o paskui savo daikčiuku.

Smalsumas atitirpdė mano baimę ir leidausi katakombų link, rankose nejučiomis laikydama žalio stiklo šukę.
Vis dar ėjau pasišiaušusi, lyg koks povas, rodydamas savo gražiąsias plunksnas.

Mintyse dėliojau testamento detales. Kompiuteris su visa info atiteks K. Telefonas R. , o naujas garso kolonėles paaukosiu kokiai nors satanistinei bendruomenei, kuri vis tiek daugiau jaunimo suburia, nei kas kitas.

Priėjau. TAMSU, NORS Į AKĮ DURK.

Suspaudžiau stiklo šukę tiek, jog pajutau skausmą delne.

NERIMAS. - psichologė kažkada sakė man, kai nerimąstingai sėdėjau priešais ją.

Tris kartus giliai įkvėpiau ir nirau į tamsą. Prieš akis iškilo Batman filmas, kai Briusas leidosi į urvą susitikti su savo didžiausia baime - šikšnosparniais.

Esu katakombose, čia tik pro plyšius sienoje prasiskverbia dienos šviesa. Pilna skudurų, purvinų varinių puodelių ir laikraščių, kurie neatrodo esantys labai seni.

Ant kėdės padėta knyga, sena, be pavadinimo. Ir nešvarus puodelis, jame likę kavos nuosėdų.

Širdis trankėsi mano krūtinės ląstoje taip, jog rodos dar kiek ir ji pati iššoks ant purvinų, stiklo šukėmis glaistytų grindų.

Praėjo minutės kelios, vis dar stoviu viename iš kambarių ir tyrinėju aplinką, skvarbiu, baimės kupinu žvilgsniu. Šalta. Jaučiu, kaip kojos styra.

Įsidrąsinusi patekau į kitą patalpą, labiau primenančią urvą, nei kambarį, dar kiek mažesnį, nei buvau prieš tai. Prisiminiau klaustrofobiją. Nors neturėjau jos.

Dešinėje pamačiau kailio gabalą, rudai juodą. Labai panašų kailį nešiojo mano senelis, žiemos laike, kai eidavo į polikliniką vaistų, o parsinešdavo alaus butelių.

Vėl aplankė baimė, nors lyg ir nieko nebuvo šalia, jaučiau kažkieno akis pakaušyje.

SUJUDO. KAŽKAS VĖL SUJUDO. 

O Dieve, o Viešpatie, o neišlaikytas kūrybinio rašymo egzamine.. 

Viskas, galvoju. Dar net nepasiekiau 27 metų ribos, kai visos žvaigždės miršta, o jau galas. PABAIGA.

Skamba Eric Clapton -  Knockin' on Heavens door.

Ir tada, staiga kailis esantis mažo kambarėlio dešiniame kampe sujuda. Pasimato akys, žalios, ryškiai blizginančios.

Nerimas ir baimė nuslysta į kulnus, o rankos jau apvijusios mažą, guvų, rusvo kailio padarėlį. Pagalvojau, pavadinsiu jį alučiu, senelio garbei.

Vienmarškinė

Stovėjau virtuvėje vienmarškinė, pasirėmusi į kriauklę. Susirūpinusiu veidu skaičiavau grindų plyteles. Mintyse sakiau penki, kai įžygiavai lyg niekur nieko. Nudelbiau akis į kriauklę, pasukau mėlyną rankeną ir sužiūrau į pursluojantį šaltą vandenį. Tuo pat metu priėjai arčiau.
Apsimečiau nieko nematanti ir negirdinti, balsą namuose seniai buvau praradusi.
Būčiau ir toliau vegetavusi lyg daržovė šaldytuve, bet staiga pajutau šiltą ranką tingiai ropojančia mano skaisčia rytmetine oda. Marškiniai prasiskyrė. Anieji pakilo tiek, jog odos plaukeliai spėjo pašiurpti nuo tyro, vėsaus pavasario oro.
Niekada neuždarydavai lango, net kai prašydavau.
Kvėpavimas suintensyvėjo, kvėpuoju giliau ir rečiau. Jokių minčių. Nors gal viena, atsisukti, ar ne. Nenorėdama išbaškyti žavingai suvaidintos akimirkos, atsidaviau jai kiek tik galėdama.

OK

Jeigu prastai sekasi užmigti naktimis sako, jog yra gerai pasivaikščioti prieš miegą.

OK.

Eime.

Užsilipi ant kalno, kur aplink visi mėgaujasi artėjančia tamsa, smagia kompanija, svaigalais ir  artėjančia vasara. Susitinka du būreliai ir iš jų dvi merginos džiaugsmingai susikalba:

- Ei ,tu mane gelbėjai kai vėmiau! Kaip faina vėl tave susitikt!

- Jooo , tikrai kaip faina!

Barbakanas.

O va netoliese jau matau kaip du bičiukai kelia per tvorą dviratį ir kažin kokį susuktą didelį plakatą.(vienas tikrai fizikas tai ir  spėju, kad FIDI spamas bus tame plakate).Ir tamsoje nusėlina prie apleisto pastato.

Po penkių minučių visa mūsų kompanija susirenka. Beveik visi vienas kito nepažįsta. Greitas  prisistatymas ir aš kaip visada nepamenu vardų/veidų. Vienai merginai prisistatinėjant visi  vietoje vardo išgirsta „pana“. OK.

Pasikeičia visų vardai. Visi tampame Panom ir  Bičais. Nors man nesunku prisimint bus vardus.

Patraukiame link pirmojo tikslo. Jau nueinat matau, kaip ant pastato jau pakabintas plakatas.

Per krūmus užbėgame kalniuku prie plytų tvoros. Kam sunkiau sekasi padedame persikelt. Kai dviese šokam ant tvoros ir mėginame per ją persisvert, visa siena pradeda siūbuoti. Sustingstame ir jau daug atsargiau leidžiamės nuo jos. Nesinori aukštesnės nei dviejų metrų plytų tvoros užsiversti ant savęs, pačioje vakaro pradžioje. Kitos sienos jau apgriuvusios ir mums tereikia landžioti per tarpus ir skyles. Mus labiausiai dominę pastatai šviežiai užbarikaduoti, bet daugybė kitų yra šalia, tarp kurių sienų vaikštome visiškoje tamsoje kliūdami už plytgalių ir vis užlipdami ant stiklo šukių. Net keista pasidaro, iš kur čia tiek to stiklo. Stogai nesunkiai pasiekiami. Svarbiausia, iki kol juos pasieki dėti kojas ten, kur reikia ir nenusiridenti apačion, ar nesukelt kokio didesnio triukšmo, kuris prikviestų sargus.

Taip aplankome keletą stogų, pasižvalgome po savaitgalinį miestą ir jo šviesas, kurios nors ir  nustelbia žvaigždes, bet bent nuo stogų jas dalinai atstoja.

Kovojantys su savo baimėmis persisveria per stogo kraštą ir pažiūrėję į jas džiaugsmingai spjauna joms į akis.

Ant vieno stogo būdami sulaukiame svečių – kito būrelio garsiai šūkaliojančio ir blizginančio išmaniaisiais. Abi grupelės kartu pastovi, kol nusiropščia visi mūsų grupelės Panos ir Bičai ir  keliaujame prie kitų stogų.

Priėję prie paskutinio pastato pralendame pro tvorą, kuri juosią teritoriją. Pradedam ropštis per sienas į pastato vidų. Aš persisveriu per linguojančią sieną ir virš jos pakimbu tvirčiau įsikibdamas, nes už jos matau tik nesibaigiančią tamsą. Tuo pat momentu Bičas už nugaros tik pasako „Vietoje tavęs to nedaryčiau“. Mano vienintelė mintis „OK“. Nusileidžiu į pradinę vietą ir lipu per sieną už kurios nelaukia lifto šachta. Kiti užlipimo keliai užblokuoti, tai tenka ropštis sijomis iki viršaus. Tikimės, kad žmonės iš gretimų pastatų langų savaitgalio vakarą randa geresnių užsiėmimų, nei skambint apsaugos tarnyboms ar policijai. Kadangi tai paskutinis šio vakaro stogas, pabūname ant jo ilgiau, pakeliam tostus už mus, aptariam aktualijas, šiek tiek daugiau kalbų apie mus visus, filosofinės ir kitos temos, simbolinis „laužas“, net keletas anekdotų. Prieš lipdamas žemyn pastebiu nupieštą didžiulę saulę ant stogo, kuri vieniems šypsosi, o kitiems rodosi liūdna. Nusileisdami sijomis surengiame nedideles lenktynes. Svarbiausia neužmiršt to, kad nereikia nusileist iki sijų pačios pabaigos, kur laukia trumpas skrydis. Kol nusileidžiame niekam jau nebesvarbu kas laimėjo lenktynes. Prieinu prie lifto šachtos pažiūrėt ar giliai būčiau kritęs už „ne tos sienos“. Persisveriu per sieną ir su žibintuvėliu pasišvietęs pamatau, kad daug giliau negu tikėjausi. Dar mėginu įžiūrėti kokie daiktai mėtosi apačioje ir šalia per tvorą persisvėrusi Pana paklausia „Spjaunam?“, tada akimirkai susiraukia ir persigalvojus pasako „ Nors ne, smirdi tenais“. Pagalvoju, kad gal kas nors jau ankščiau jau ten buvo nukritę ir skleidžia tą negerą kvapą. OK.

Dar šiek tiek paeiname visi kartu ir atsisveikiname. Paspaudžiame vieni kitiem rankas, apsikabiname. Vieni sako, jog dar susimatysime, o aš kaip dažniausiai pagalvoju, kad tikriausiai nebe, bet visiškai nesvarbu.

Jau visiškai ramus, kaip vienuolis po meditacijos grįžtu savo buveinėn ir dar kiek pasidžiaugęs ramybe susirangau guolyje ir užmiegu.

Pasivaikščiojimas ir vėl padėjo.OK.

(soundtrack‘as The Prodigy- Invaders Must Die)

Koks skaičius po begalybės yra?

Jos akys šypsojosi lyg pamačiusios mažą, guvų kačiuką. Pro šilko suknią žėrėjo balzganas kūnas.

Vėjui įsismarkavus, suknia pasikeldavo ir suplevėsuodavo lyg triumfo metu iškelta vėliava.

Nieko paslaptingesnio ir labiau jaudinančio nebuvau iki tol matęs. Ji buvo – Ta.

Šilko suknioje šokanti fėja. Raudonų skruostų ir baltų rankų savininkė. Nuo jos žvilgsnio aš sustingdavau, lyg vaiduoklį pamatęs. Rankos suprakaituodavo, o pilvo srityje pradėdavo ropinėti maži kirminiukai. Beveik jausdavau šleikštulį gomuryje.

Ilgai galvojau, ką galėčiau pasiūlyti jai, už rytą kartu. Bet viskas ką tuomet turėjau, buvo menka ir pernelyg skurdu.

Prisidegęs cigarą, rymodavau, priguldavau ir vėl apie ją galvodavau.

Dar niekas niekada, nebuvo taip ilgai manyje.

Drybsodamas pradėjau skaičiuoti vienatvės dienas, tačiau niekaip negalėjau prisiminti, koks skaičius po begalybės yra.

Italija - makaronai, panteonas ir kiti dalikai

Kaip niekada jaudinausi ir Vilniaus oro uoste vis sekiau laikrodžio rodyklę.
Pamačiau Duty free, tai draugui nupirkau bloką auksinio Malboro ir tik tuomet suvokiau, jog skrendu į Italiją.
Kol skridau, skaičiau Bukowskio paštą. Likus valandai iki nusileidimo, knyga buvo perskaityta ir padėta į šalį. Vis bandžiau ką nors įžiūrėti pro langą, bet buvo per daug tamsu.

Aeroplanas, kaip mano močiutė sako, nusileido Leonardo Da Vinci oro uoste.
Kaip visada, Wizz'u skrido daug lietuvaičių ir jie visi lėktuvui nusileidus pradėjo tapšnoti ranką į ranką, taip sukeldami triukšmą. Manau, šiuo gestu jie bandė atsidėkoti stiuardesams, kurie vis lindo siūlydami maistą, alų ir kvepalus.

Įkvėpiau itališko oro ir pajutau malonią šilumą, pasidarė aišku, jog lietuviškai žiemai skirtos striukės čia neprireiks.

Suradau autobusą važiuojanti į *Termino, ir leidausi ieškoti nuotykių.
Nors sakė, kad kaina 6eu, paėmė 7. Tada supratau, kad man iš karto nepatiko bilietų kontrolierė.
Po 5 minučių autobusas jau riedėjo siauromis gatvelėmis, pro langą rodydamas picerijas, dviračius ir taip italų pamėgtus motorolerius.

Žinoma, mano telefonas neveikė, autobusas sustojo ne ten, kur turėjo, o aplinkiniai tik gūžčiojo pečiais išgirdę klausimą, - maybe you know where is Termino?!

Lūkūriavau geras 20 minučių, kol galop prisiskambinau savo draugams, ir išlemenau - hi, im here.. amm.. somewhere near huge hotel.. yeah.. waiting for ya.

pypypyp.

Manau jie nieko nesuprato, tačiau prisimenu, jog aiškiai pasakiau viešbučio pavadinimą, tad pagal jį jie mane ir surado.
Italai tokie, jei nori, jie gali sustoti bet kur ir sakyti- lipk atvažiavom, nors ir nebūsi atvažiavęs ten kur reikia.

Pamatyti žmones, po keleto mėnesių bendravimo vien tik skaipu, buvo beprotiškai gera.
Maniau, jog turiu jiems tiek daug pasakyti, bet viskas ką galėjau, buvo stiprūs apkabinimai ir nuoširdi šypsena.

Laimingi ir švytintys leidomės draugės buto link. Pasidėjom daiktus ir iškilmingai pavalgėm namuose ruoštų makaronų. nuostabūs makaronai! nemeluoju:)

Po vakarienės ir susipažinimo su jos butiokėmis, ruošėmės išeiti miestan.

Mūsų ketvertuko baltapūkis ištraukė iš kuprinės keturis žvėrelių kostiumus. (pedo bear, vienaragis, pelėda ir katinas) Dovanos buvo netikėtos, tačiau jau kitą akimirką įlindome į savo kailius ir leidomės explorinti Romos.

Trevi fontanas.

Pirma aplankyta įžymi ir turistų pamėgta vieta - Trevi Fontanas      ------>

Pasifotografavę ir sulaukę nemažai dėmėsio žingniavom lauko parduotuvėlės link, nusipirkti kokio tai šalto gėrimo.

Vietinės gėrybės.

Kiek pamenu praėjom Panteoną.. tiesa, nežinau kodėl, tačiau jis man neatrodė labai panašus į tai, ką mačiau 8 klasės istorijos vadovėlyje.

Panteonas.

Žinoma, sutikom labai daug žmonių, o gal daugiau jų žvilgsnių. Sunku pasakyti.


Nuėję kažkur tolėliau, prisijungėm prie gatvės muzikantų.

Vyko šokiai, pokiai, estrada. Tada suvokiau, jog nemoku jokių dainų tekstų. oh shame on me...

Tad šitaip praleidome pirmąjį vakarą Romoje..

Ištrūkimas, gal ir nėra pats tinkamiausias žodis, bet jis čia puikiai tinka. Palahniuk.




*Pagrindinė autobusų/traukinių stotis Romoje.