Paskutinėmis vasaros naktimis reikia apsivilkti languotus marškinius ir išbėgti basam į rūką. Kiekviena, bent mažiausia švieselė atrodo magiška. Reikia ieškoti kuo aukštesnės žolės, palakstyti, pašokinėti, pasivolioti ,kristi kryžiumi ir gulėti. Žvaigždės, esant tokiam rūkui labai gerai matosi. Dar nepamištam kūlversčių ir kitų manevrų. Paguli, pasisupi drėgname hamake. Grakščiai išlipi, įlipi ir tada jau pasistengęs iškrenti. Eini prie gyvų padarų, pažaidi su šunimi. Eini į pievą, ateina mintis, kad ten ganėsi, o gal vis dar ganosi gyvuliai. Tada jau brendi per šlapią žolę ir lauki kol įminsi minon. Praeini nesprogęs. Miškas. Miške visiškai nieko nesimato, bet puikiai girdisi traškesiai. Įsijungi mažą žibintuvėlį, kuris vis tiek per daug viską apšviečia. Aiškiai matai judančią tirštą miglą , kiekvieną kartą iškvėpus atsiranda dar daugiau rūko. Miško takelis apaugęs. Nusvirę krūmai ir medžiai sudaro tunelį, kurio gale šviesos nesimato, net galo to nesimato. Apšvietus tvenkinio vandenį pasigirsta visur pliauškėjimas. Vandens padarai nemiega. Išeini iš miško, vėl į pievą, išjungi žibintuvėlį. Kažkur turi būti kanaliukas. Spėji, kur gali būti ir šoki. Pataikai. O tada eini gatve ir ieškai magiškų žibūrėlių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą