2016 vasara

Kertėj suknibžda laukiniai zuikiai, ilgesingai suvaitoja kukurūzų laukų padarai.

O tu vienas apie viską mąstai, dešimt kart, apie viską. Apie viską geri, apie viską - tik viskį.

Ir buvo rytų, kai liečia, kai nori, kai kužda kažką ir buvo naktų, kai liečia, kai nori, bet kalbėt apie tai negaliu.

Ir viskas per niek ir nieko iš to, o tu vėl pakelėj kaip pamestas šuo.

Tamsu, nors į akį durk

Pavasariui rąžantis lyg tingiam, senam katinui, išėjau aš į gatves.

Betoniniai karkasai, gelžbetonio sienos, langai į šiaurę - bestikliai. Pro sienos plyšį įlindau, lyg žaltys, šnypšdama ir vinguriuodama. 

Kelnių klešnė praplyšo dar prieš tai.

Išpūčiau akis kiek galėdama, sukinėjau galvą ir stebeilijaus, gal ką išvysiu.

Pūkšt.

Kairėje pusėje, prie įrengtų urvų, turbūt kadaise buvusių darbuotojų kambarių kažkas sukrutėjo.

Sustingau.

Galvoju, pirma išprievartaus, o tada papjaus, o gal pirma padurs kardu, o paskui savo daikčiuku.

Smalsumas atitirpdė mano baimę ir leidausi katakombų link, rankose nejučiomis laikydama žalio stiklo šukę.
Vis dar ėjau pasišiaušusi, lyg koks povas, rodydamas savo gražiąsias plunksnas.

Mintyse dėliojau testamento detales. Kompiuteris su visa info atiteks K. Telefonas R. , o naujas garso kolonėles paaukosiu kokiai nors satanistinei bendruomenei, kuri vis tiek daugiau jaunimo suburia, nei kas kitas.

Priėjau. TAMSU, NORS Į AKĮ DURK.

Suspaudžiau stiklo šukę tiek, jog pajutau skausmą delne.

NERIMAS. - psichologė kažkada sakė man, kai nerimąstingai sėdėjau priešais ją.

Tris kartus giliai įkvėpiau ir nirau į tamsą. Prieš akis iškilo Batman filmas, kai Briusas leidosi į urvą susitikti su savo didžiausia baime - šikšnosparniais.

Esu katakombose, čia tik pro plyšius sienoje prasiskverbia dienos šviesa. Pilna skudurų, purvinų varinių puodelių ir laikraščių, kurie neatrodo esantys labai seni.

Ant kėdės padėta knyga, sena, be pavadinimo. Ir nešvarus puodelis, jame likę kavos nuosėdų.

Širdis trankėsi mano krūtinės ląstoje taip, jog rodos dar kiek ir ji pati iššoks ant purvinų, stiklo šukėmis glaistytų grindų.

Praėjo minutės kelios, vis dar stoviu viename iš kambarių ir tyrinėju aplinką, skvarbiu, baimės kupinu žvilgsniu. Šalta. Jaučiu, kaip kojos styra.

Įsidrąsinusi patekau į kitą patalpą, labiau primenančią urvą, nei kambarį, dar kiek mažesnį, nei buvau prieš tai. Prisiminiau klaustrofobiją. Nors neturėjau jos.

Dešinėje pamačiau kailio gabalą, rudai juodą. Labai panašų kailį nešiojo mano senelis, žiemos laike, kai eidavo į polikliniką vaistų, o parsinešdavo alaus butelių.

Vėl aplankė baimė, nors lyg ir nieko nebuvo šalia, jaučiau kažkieno akis pakaušyje.

SUJUDO. KAŽKAS VĖL SUJUDO. 

O Dieve, o Viešpatie, o neišlaikytas kūrybinio rašymo egzamine.. 

Viskas, galvoju. Dar net nepasiekiau 27 metų ribos, kai visos žvaigždės miršta, o jau galas. PABAIGA.

Skamba Eric Clapton -  Knockin' on Heavens door.

Ir tada, staiga kailis esantis mažo kambarėlio dešiniame kampe sujuda. Pasimato akys, žalios, ryškiai blizginančios.

Nerimas ir baimė nuslysta į kulnus, o rankos jau apvijusios mažą, guvų, rusvo kailio padarėlį. Pagalvojau, pavadinsiu jį alučiu, senelio garbei.

Vienmarškinė

Stovėjau virtuvėje vienmarškinė, pasirėmusi į kriauklę. Susirūpinusiu veidu skaičiavau grindų plyteles. Mintyse sakiau penki, kai įžygiavai lyg niekur nieko. Nudelbiau akis į kriauklę, pasukau mėlyną rankeną ir sužiūrau į pursluojantį šaltą vandenį. Tuo pat metu priėjai arčiau.
Apsimečiau nieko nematanti ir negirdinti, balsą namuose seniai buvau praradusi.
Būčiau ir toliau vegetavusi lyg daržovė šaldytuve, bet staiga pajutau šiltą ranką tingiai ropojančia mano skaisčia rytmetine oda. Marškiniai prasiskyrė. Anieji pakilo tiek, jog odos plaukeliai spėjo pašiurpti nuo tyro, vėsaus pavasario oro.
Niekada neuždarydavai lango, net kai prašydavau.
Kvėpavimas suintensyvėjo, kvėpuoju giliau ir rečiau. Jokių minčių. Nors gal viena, atsisukti, ar ne. Nenorėdama išbaškyti žavingai suvaidintos akimirkos, atsidaviau jai kiek tik galėdama.

OK

Jeigu prastai sekasi užmigti naktimis sako, jog yra gerai pasivaikščioti prieš miegą.

OK.

Eime.

Užsilipi ant kalno, kur aplink visi mėgaujasi artėjančia tamsa, smagia kompanija, svaigalais ir  artėjančia vasara. Susitinka du būreliai ir iš jų dvi merginos džiaugsmingai susikalba:

- Ei ,tu mane gelbėjai kai vėmiau! Kaip faina vėl tave susitikt!

- Jooo , tikrai kaip faina!

Barbakanas.

O va netoliese jau matau kaip du bičiukai kelia per tvorą dviratį ir kažin kokį susuktą didelį plakatą.(vienas tikrai fizikas tai ir  spėju, kad FIDI spamas bus tame plakate).Ir tamsoje nusėlina prie apleisto pastato.

Po penkių minučių visa mūsų kompanija susirenka. Beveik visi vienas kito nepažįsta. Greitas  prisistatymas ir aš kaip visada nepamenu vardų/veidų. Vienai merginai prisistatinėjant visi  vietoje vardo išgirsta „pana“. OK.

Pasikeičia visų vardai. Visi tampame Panom ir  Bičais. Nors man nesunku prisimint bus vardus.

Patraukiame link pirmojo tikslo. Jau nueinat matau, kaip ant pastato jau pakabintas plakatas.

Per krūmus užbėgame kalniuku prie plytų tvoros. Kam sunkiau sekasi padedame persikelt. Kai dviese šokam ant tvoros ir mėginame per ją persisvert, visa siena pradeda siūbuoti. Sustingstame ir jau daug atsargiau leidžiamės nuo jos. Nesinori aukštesnės nei dviejų metrų plytų tvoros užsiversti ant savęs, pačioje vakaro pradžioje. Kitos sienos jau apgriuvusios ir mums tereikia landžioti per tarpus ir skyles. Mus labiausiai dominę pastatai šviežiai užbarikaduoti, bet daugybė kitų yra šalia, tarp kurių sienų vaikštome visiškoje tamsoje kliūdami už plytgalių ir vis užlipdami ant stiklo šukių. Net keista pasidaro, iš kur čia tiek to stiklo. Stogai nesunkiai pasiekiami. Svarbiausia, iki kol juos pasieki dėti kojas ten, kur reikia ir nenusiridenti apačion, ar nesukelt kokio didesnio triukšmo, kuris prikviestų sargus.

Taip aplankome keletą stogų, pasižvalgome po savaitgalinį miestą ir jo šviesas, kurios nors ir  nustelbia žvaigždes, bet bent nuo stogų jas dalinai atstoja.

Kovojantys su savo baimėmis persisveria per stogo kraštą ir pažiūrėję į jas džiaugsmingai spjauna joms į akis.

Ant vieno stogo būdami sulaukiame svečių – kito būrelio garsiai šūkaliojančio ir blizginančio išmaniaisiais. Abi grupelės kartu pastovi, kol nusiropščia visi mūsų grupelės Panos ir Bičai ir  keliaujame prie kitų stogų.

Priėję prie paskutinio pastato pralendame pro tvorą, kuri juosią teritoriją. Pradedam ropštis per sienas į pastato vidų. Aš persisveriu per linguojančią sieną ir virš jos pakimbu tvirčiau įsikibdamas, nes už jos matau tik nesibaigiančią tamsą. Tuo pat momentu Bičas už nugaros tik pasako „Vietoje tavęs to nedaryčiau“. Mano vienintelė mintis „OK“. Nusileidžiu į pradinę vietą ir lipu per sieną už kurios nelaukia lifto šachta. Kiti užlipimo keliai užblokuoti, tai tenka ropštis sijomis iki viršaus. Tikimės, kad žmonės iš gretimų pastatų langų savaitgalio vakarą randa geresnių užsiėmimų, nei skambint apsaugos tarnyboms ar policijai. Kadangi tai paskutinis šio vakaro stogas, pabūname ant jo ilgiau, pakeliam tostus už mus, aptariam aktualijas, šiek tiek daugiau kalbų apie mus visus, filosofinės ir kitos temos, simbolinis „laužas“, net keletas anekdotų. Prieš lipdamas žemyn pastebiu nupieštą didžiulę saulę ant stogo, kuri vieniems šypsosi, o kitiems rodosi liūdna. Nusileisdami sijomis surengiame nedideles lenktynes. Svarbiausia neužmiršt to, kad nereikia nusileist iki sijų pačios pabaigos, kur laukia trumpas skrydis. Kol nusileidžiame niekam jau nebesvarbu kas laimėjo lenktynes. Prieinu prie lifto šachtos pažiūrėt ar giliai būčiau kritęs už „ne tos sienos“. Persisveriu per sieną ir su žibintuvėliu pasišvietęs pamatau, kad daug giliau negu tikėjausi. Dar mėginu įžiūrėti kokie daiktai mėtosi apačioje ir šalia per tvorą persisvėrusi Pana paklausia „Spjaunam?“, tada akimirkai susiraukia ir persigalvojus pasako „ Nors ne, smirdi tenais“. Pagalvoju, kad gal kas nors jau ankščiau jau ten buvo nukritę ir skleidžia tą negerą kvapą. OK.

Dar šiek tiek paeiname visi kartu ir atsisveikiname. Paspaudžiame vieni kitiem rankas, apsikabiname. Vieni sako, jog dar susimatysime, o aš kaip dažniausiai pagalvoju, kad tikriausiai nebe, bet visiškai nesvarbu.

Jau visiškai ramus, kaip vienuolis po meditacijos grįžtu savo buveinėn ir dar kiek pasidžiaugęs ramybe susirangau guolyje ir užmiegu.

Pasivaikščiojimas ir vėl padėjo.OK.

(soundtrack‘as The Prodigy- Invaders Must Die)

Koks skaičius po begalybės yra?

Jos akys šypsojosi lyg pamačiusios mažą, guvų kačiuką. Pro šilko suknią žėrėjo balzganas kūnas.

Vėjui įsismarkavus, suknia pasikeldavo ir suplevėsuodavo lyg triumfo metu iškelta vėliava.

Nieko paslaptingesnio ir labiau jaudinančio nebuvau iki tol matęs. Ji buvo – Ta.

Šilko suknioje šokanti fėja. Raudonų skruostų ir baltų rankų savininkė. Nuo jos žvilgsnio aš sustingdavau, lyg vaiduoklį pamatęs. Rankos suprakaituodavo, o pilvo srityje pradėdavo ropinėti maži kirminiukai. Beveik jausdavau šleikštulį gomuryje.

Ilgai galvojau, ką galėčiau pasiūlyti jai, už rytą kartu. Bet viskas ką tuomet turėjau, buvo menka ir pernelyg skurdu.

Prisidegęs cigarą, rymodavau, priguldavau ir vėl apie ją galvodavau.

Dar niekas niekada, nebuvo taip ilgai manyje.

Drybsodamas pradėjau skaičiuoti vienatvės dienas, tačiau niekaip negalėjau prisiminti, koks skaičius po begalybės yra.

Italija - makaronai, panteonas ir kiti dalikai

Kaip niekada jaudinausi ir Vilniaus oro uoste vis sekiau laikrodžio rodyklę.
Pamačiau Duty free, tai draugui nupirkau bloką auksinio Malboro ir tik tuomet suvokiau, jog skrendu į Italiją.
Kol skridau, skaičiau Bukowskio paštą. Likus valandai iki nusileidimo, knyga buvo perskaityta ir padėta į šalį. Vis bandžiau ką nors įžiūrėti pro langą, bet buvo per daug tamsu.

Aeroplanas, kaip mano močiutė sako, nusileido Leonardo Da Vinci oro uoste.
Kaip visada, Wizz'u skrido daug lietuvaičių ir jie visi lėktuvui nusileidus pradėjo tapšnoti ranką į ranką, taip sukeldami triukšmą. Manau, šiuo gestu jie bandė atsidėkoti stiuardesams, kurie vis lindo siūlydami maistą, alų ir kvepalus.

Įkvėpiau itališko oro ir pajutau malonią šilumą, pasidarė aišku, jog lietuviškai žiemai skirtos striukės čia neprireiks.

Suradau autobusą važiuojanti į *Termino, ir leidausi ieškoti nuotykių.
Nors sakė, kad kaina 6eu, paėmė 7. Tada supratau, kad man iš karto nepatiko bilietų kontrolierė.
Po 5 minučių autobusas jau riedėjo siauromis gatvelėmis, pro langą rodydamas picerijas, dviračius ir taip italų pamėgtus motorolerius.

Žinoma, mano telefonas neveikė, autobusas sustojo ne ten, kur turėjo, o aplinkiniai tik gūžčiojo pečiais išgirdę klausimą, - maybe you know where is Termino?!

Lūkūriavau geras 20 minučių, kol galop prisiskambinau savo draugams, ir išlemenau - hi, im here.. amm.. somewhere near huge hotel.. yeah.. waiting for ya.

pypypyp.

Manau jie nieko nesuprato, tačiau prisimenu, jog aiškiai pasakiau viešbučio pavadinimą, tad pagal jį jie mane ir surado.
Italai tokie, jei nori, jie gali sustoti bet kur ir sakyti- lipk atvažiavom, nors ir nebūsi atvažiavęs ten kur reikia.

Pamatyti žmones, po keleto mėnesių bendravimo vien tik skaipu, buvo beprotiškai gera.
Maniau, jog turiu jiems tiek daug pasakyti, bet viskas ką galėjau, buvo stiprūs apkabinimai ir nuoširdi šypsena.

Laimingi ir švytintys leidomės draugės buto link. Pasidėjom daiktus ir iškilmingai pavalgėm namuose ruoštų makaronų. nuostabūs makaronai! nemeluoju:)

Po vakarienės ir susipažinimo su jos butiokėmis, ruošėmės išeiti miestan.

Mūsų ketvertuko baltapūkis ištraukė iš kuprinės keturis žvėrelių kostiumus. (pedo bear, vienaragis, pelėda ir katinas) Dovanos buvo netikėtos, tačiau jau kitą akimirką įlindome į savo kailius ir leidomės explorinti Romos.

Trevi fontanas.

Pirma aplankyta įžymi ir turistų pamėgta vieta - Trevi Fontanas      ------>

Pasifotografavę ir sulaukę nemažai dėmėsio žingniavom lauko parduotuvėlės link, nusipirkti kokio tai šalto gėrimo.

Vietinės gėrybės.

Kiek pamenu praėjom Panteoną.. tiesa, nežinau kodėl, tačiau jis man neatrodė labai panašus į tai, ką mačiau 8 klasės istorijos vadovėlyje.

Panteonas.

Žinoma, sutikom labai daug žmonių, o gal daugiau jų žvilgsnių. Sunku pasakyti.


Nuėję kažkur tolėliau, prisijungėm prie gatvės muzikantų.

Vyko šokiai, pokiai, estrada. Tada suvokiau, jog nemoku jokių dainų tekstų. oh shame on me...

Tad šitaip praleidome pirmąjį vakarą Romoje..

Ištrūkimas, gal ir nėra pats tinkamiausias žodis, bet jis čia puikiai tinka. Palahniuk.




*Pagrindinė autobusų/traukinių stotis Romoje.

Visa tiesa yra čia!

http://media-cache-ak0.pinimg.com/736x/01/f6/4b/01f64bea0cde00853cbb77bf3c974322.jpg

Prašau

--- atimkit iš manęs internetus ir kitas ryšio priemones, atimkit pramogas. Duokit protingus vadovėlius ir konspektus. O tada jau užrakinkit kur nors kur niekas nerastų ir aš nieko nepasiekčiau. Kelis kartus per dieną išveskit kur ant saulės apšviestos pievutės pavalgyt kokio skanaus ir sveiko maisto ir vėl užrakinkit. Prieš miegą leiskit pasilakstyt kur miškuos (be žmonių žinoma) ir galų gale duokit stiklinę alaus. Ačiū.

Kaunas su žydrais, juodais ir raudonais

15.00 h. nuo įžymiojo Laisvės alėjos fontano einu link miesto sodo, pro mane veržiasi senukų būriai laikydami mažas Lietuvos vėliavėles. Pirma mintis - va, prašau, sekmadienis - senukų šventė.

Eidama toliau sutikau savo bendraminčius, laikančius antifa vėliava ir plakatus.
Prisijungiau prie jų, ir netrukus lingavau į taktą šūksniuj - "alerta alerta antifašista".

Žinoma, kartą ar du sušukau : lėktuva-lėktuvams. Seniai norėjau tai padaryti.

Be lūkuriuojant, sukūriau sąmojį, kad palietus lgbt vėliavą - gėjais pavirstama. Tai, su vėliavos kampučiu buvau palietusi tokį pilietį, kuris šaukė "už normalią šeimą" ir dar senioką kažkokį.

Gali būti, kad kitamet, jie stos mūsų pusėn.

Čia yra video, kurį radau, ir kuris rodo mus, ir juos. Labai aiškiai matosi kultūra.

 "Juokingiausia buvo, kai sustojo sutrikę vyras ir moteris, įdėmiai nužvelgė visus plakatus ir vėliavas, tada pamatė vaivorykštę ir, pasakę "aaaaaaaaaa, taigi čia gėjai", ir ramiai sau nuėjo." - pakomentavo kolegė.

 Mitingas praėjo ramiai, netgi policininkai buvo malonūs, išaiškino mūsų teises ir atsakomybes. Nors ir buvo keista, jog jie mus filmavo. Bet tai darė visi. Fotografavo, filmavo, spoksojo.


Kiek girdėjau, pernai protestuotojų buvo gal tris kartus mažiau, nei šiemet..





Lietuva - visiems! 

Self, ačiū delfi už fotkę.

Flashbackai 4

Atrodo, kad kažin kur pradingsta nuotraukos. Taip pat atrodo, kad ir mažiau tų nuotraukų padarau.

Naminukės kokteiliukai

Teko pasišildyt ir su tokia "bomba"

Vienišas balkonas

Feisbuko romantika

Šiomis dienomis gaivaliojuosi nuo slogos, omeny turėdama tai, jog tumblerinu ir feisbukinu.
Žiūrinėju foto, chatinu, komentuoju ir sharinu. Vuhu. (kartais dar apie Kiprą pasvajoju..)

Pro mano akis nepraslydo nuostabi feisbuko romantika.

Išskirsiu tris feisbuko romantikos punktus, kurie man pasirodė itin romantiški ir įdomūs.

1. Rožių puoštė dengianti jaunikio veidą, pilvą ir smegenis.

Koks sveiko proto žmogus pirks tiek rožių? arba, kiek gali išmesti litų tam, kad tavo mylimoji pasifotkintų su gėlėmis ir papostintų feisbuke?

Atsakymas -Toks ir daug.

Deja, dauguma žmonių romantiką ir dėmėsį supranta labai konkrečiai. Ir tai nėra vien vaikinų problema, kurie dažniausiai dovanoja tuntus gėlių vardan progos/atsiprašymo/ar priminimo jog laikas suartėti.

Problema slypi banaliose moteryse, kurios laukia tų gėlių, nes - kažkuri iš draugių jau gavo/yra proga/laukia atsiprašymo.

2. Kambarys pilnas rožių žiedlapių aka gėlių mirtis simbolizuoja meilę.

Dar vienas nenuovokus švaistymas. Arba, dar viena nuostabi proga pasifotkinti!

Mano mylimasis mane myli.. rūpinasi manimi. (šimtas bučkių, ačiū katine)

Žinoma, jei tie žiedlapiai iš pirmo punkto, tada bent jau panaudoti, bet jei jie vėl pirkti, tada klausimas kodėl?!

Šis romatikos simuliavimas man asocijuojasi su tuo, jog dviese jos nebesukuriat vien savo buvimu kartu, tad pasitelkiat priemones, kuriuos maskuoja jausmų apatiją.

Dar viena ideali proga nusifotografuoti, o vėliau sušluoti ir išmesti žiedlapius šiukšliadėžėn.

3.Meškutis, šokoladas ir .. gal einam į kiną?

Kur man dėti visus pliušinius žaislus? taip, turiu viena, myliu, saugau, skalbiu, miegu su juo. Tačiau 5? 10? čia juk ne vaikų darželis.

Ir prieš keletą dienų aš tau sakiau, jog laikausi dietos.. milka.. mhm. Valgyk tu. - Gerai. GERAI?
adfghjkl, nors ir laikausi dietos, suprask, jog už šitą šokoladą nužudyti galėčiau, o tu jį man dovanoji. Ir valgai. VALGAI PRIE MANĘS. kiekviena iš jūsų dabar supranta mane. mes gi turim jausmus. mes gi norim būti lieknos.. bet ir valgyt norim..

gal einam į kiną?

Pirma, kodėl gal? Neklausk. Nusivesk.

Neturi pinigų? Gerai, ir aš neturiu.
Klausykim muzikos iš jotubės, žiūrėkim pro langą ir kurkim istorijas apie praeivius, vienišas kates ir kiemo konteinerius.

Užteks kasdienybės, nuvalkiotų banalių frazių, dirbtinių šypsenų ir suvaidinto rūpesčio.

Stotelė

Pradvokęs pigiu vynu parslinkai naktį namo.
Durys buvo užrakintos, tad visą amžinybę ieškojai raktų kišenėje, nors jau senokai juos buvai įkišęs spynon.
Visad mėgdavai susikišti krūvas nereikalingų daiktų į kišenes. Pradedant senais čekiais ir baigiant panaudotomis servetėlėmis. Įsiriogzdinęs kambarin numetei 43 dydžio batus kampan ir nuslinkai virtuvės link. Įsijungęs blankę lempelę sėdai užstalėn.
Ant palangės stovėjo vakarykštis gėralas. Raudonomis, kraujo spalvomis išdažytomis sienelėmis.
Įsipylęs stiklinėn, birzgalo dugne kažką pamatei. Juodo ir tamsaus. Kiek patrynęs akis supratai, jog laimės butelio dugne nerasi, tad tvoskei jį žemėn.
Antro aukšto kaimynai tuomet apsivertė ant kito šono.

Keldamasis nuo kėdės timptelėjai kelnes aukštyn. Jos taip dailiai nesilaikė, kaip ankščiau. Būtum pagalvojęs, jog numetei svorio, bet nepagalvojai.
Priėjęs prie lango pažvelgei į tuščią autobuso stotelę, vasarą ten ilgai sėdėdavai, nors gal ilgiau rymodavai.
Nieko kito daryti taip ir nemokėjai.

Rytui auštant, tu kaip senas kiemo katinas pasirąžei ir nukiūtinai klozeto link. Staipeisi lyg teritoriją ženklindamas. Stabtelėjęs prie veidrodžio sunkiai atpažinai save. Barzda dengė smakrą, o ūsai apklojo nuo šalčio apvytusias lūpas. Išpurtęs vyno likučius grįžai kambarin.

Vėl žvilgtelėjai pro langą. Televizoriaus tau niekad taip ir neprireikė, realijos buvo kieme.
Susikaupęs užsidėjai Mendelėjevo laikų kepurę ir išėjai laukan. Išėjimas tau priminė gimimą, - pirmas vaiskus oro guršknis, blieskianti šviesa ir baimė. Nors tiksliai nežinojai, ar gimdamas taip jauteisi, bet gimimą įsivaizdavai būtent taip.

Eidamas dar nežinojai kur eini. Galvoje turėjai daug minčių. Net buvai bepradėjęs galvoti, kad kokia moteriškaitė pamačiusi tave tokį apskretusį ir sušalusi pasisiūlys sušildyti ir pamaitinti.

Po poros valandų vėl stovėjai prie namų. Aukštas ir kiek pavargęs. Tu kaip panaudota kalėdinė eglutė. Šakos nusvirusios, bet gyvasties dar ęsti.

Prisidegęs negrabiai susuktą suktinę atsisėdai ant suoliuko, prie stotelės.
Žiūrėjai į namo langus ir kažką pusbalsiu burbėjai, kol galiausiai supratai, kad niekas tavęs šiandieną neišgelbės.

Pinigų kiekis buvo proporcingas tavo draugų skaičiui.
Tu visada žinojai, kad žmonės daugiau atima, nei duoda. O iš tavęs jau buvo atimta viskas, ką galima atimti.

Apie pažadus (ir aš)

Svarbiausias mano tikslas šiais metais yra išgyvent juos.

P.S. pradžia nekokia- peršalimas.

Bukowskis, kakava ir mergaitės siūlančios Chanel

Cheers darlin,

Tikrasis švenčių veidas.

Bukowskio knygos išdidžiai guli paštomato stalčiuje primindamos, jog šventės baigėsi kartu su dirbtinėmis šypsenomis, apipelijuse silke šaldytuve, bei taip ir nepanaudota šventine nuotaika.
Nors mirksinti haliuciogeno prisipildžiusi girlianda vis dar blyksi lyg pamišusi, ehh palikim ją dėl jaukumo.

Balkone žaidžia vėjai. Jų žaidimas negarbingas. Vis kėsinasi praskleisti chalatą ir išleisti laisvėn styrančios nuo šalčio kojas. Šiuo metu laiku, tai įprasta.

Kol Bukowskis ilsis valdiškame stalčiuje, kiemo vaikėzai vis dar sprogdina užsilikusias petardas, kartas nuo karto skardžiu balsu sušukdami - mažule, kur eini?!

Sausio pirmąją stovėdama prie kasos ir pirkdama mineralinį pasijutau nejaukiai. Pagalvojau, jog dabar kasisninkė mano, jog esu prakeikta alkoholikė besivaduojanti ryto troškulyje. Tolesnės mintys ėmėsi gvildenti pasaulio paslaptis, tad kasininkę ir jos dirbtinę šypseną greitai pamiršau.

2014 sutikti su kakavos puodeliu rankose man priminė santa barbaras, nusivylusias namų šeimininkes ir Daktarą Hausą, kurio šitam sakinyje net neturėtų būti.

Nauji metai leido man suprasti, jog tabakas kurį pasiskolinau iš patėvio nėra tinkamas suktinėmis. Ir iš vis ar tinkamas jis kam, nėra aišku.

EL EMO mėlynas šventinis pakelis, su snaigėmis mane priverti balsu nusijuokti. SNAIGĖS aww.., kaip miela iš tabako pramonės. Jie irgi apie šventes pagalvoja.
Nutariau ištuštini jį ir atiduoti kokiam vaikui pažaisti.

Tik paskui prisiminiau, kad visi mano pažįstami vaikai turi darbus, antras puses ir moka komunalinius už elektrą.

Numečiau pakelį. Vėl paėmiau tabaką. Pasukiojau tarp pirštų dar kartą įsitikindama, jog jis niekam tikęs.

Vos pasastebėjusi, jog kambariokė ruošiasi pokalbiui, įsijungiau Harį Poterį ir atsidaviau Hogvartso malonei.
Pavyko.
Šį kartą lengvai išsisukau.
Galvojau paverkti dėl Dobio mirties, bet susilaikiau. Per daug akių. Reikia verkti tyliai. Kaip mokė komunizmas (red.pas. neaišku ar čia realus faktas, ar tik mano sugalvotas).

Kol Voldemortas juokėsi iš Hario, pasidariau kavos.
Tada supratau, jog ji per balta ir per saldi. Kelio atgal nebuvo. Nei man, nei Hariui.
Lengvą šleikštulį padėjo įveikti tumblerinimas.

Rebloginau patinkančius paveikslėlius, ir staiga kažkas į duris pasibeldė.
Paštininkė? negali būti, ji gi tik rytais mane aplanko, pažiūri ar dar gyva.
Išlemenau, - užeikit.
Durys prasivėrė ir drąsiai įžygiavo trys merginos. Truputį išsigandau, ką šį kartą galėjau tokio padaryti, kad atėjo net trys??

Jos įtariai šypsojosi ir žaibo greičiu, iš didelės juodos rankinės ištraukė Chanel kvepalų mėginėlį..
Nepasimečiau, ir maloniai pakviečiau prisėsti.
Viena iš jų įtartinai į mane žiūrėjo.
- Gal kakavos gersit? kava šiandieną neskani pas mane..
Sinchroniškai visos pasukiojo galvas kairėn ir dešinėn..

Nesupratau, ar aš joms nepatinkau, ar nemėgsta kakavos.
Tikriausiai nemėgsta kakavos.

Pauosčiau visus pasiūlytus mėginėlius ir tada pasakiau, jog neseniai nusipirkau Donna felice.

Nenorėjau liūdinti mergaičių, tai užsiminiau, jog gali pas mane užsukti kitą kartą.

- Užeikit bet kada.

Omeny turėjau, kad jos gali ateiti kada tik nori. Tiek ketvirtą ryto, tiek ir dvyliktą dienos galėčiau tyrinėti ir leistis į jų siūlomą kvapų pasaulį..

Nors ir pažadėjo dar kartą užsukti, manau daugiau jos neateis.

Ko mane išmokė filmai

Kaip ir dauguma jūsų, laisvalaikį leidžiu interaktyviai.
Na tiesa, televizijos Gala neturiu, bet vis gi, tuštumą užpildau kompiuterio skleidžiamais šviesos ir garso efektais.
Kadangi mėgstu žiūrėti filmus, nusprendžiau pasidalinti mintimis, ko jie mane išmokė.


 #Top 5 = gyvenimiškos pamokos

1. Titanikas

Šis filmas man paliko didelį įspūdį.
Pirmiausia, pažiūrėjusi šį filmą supratau, kad jei ką nors myli, turi jam leisti sušalti negyvai.
 yolo Jack

 2.  Romeo ir Džiuljeta

Ši tragikomedija mane išmokė, kad jei įsimylėsi būdamas trylikos, ir dėl kokių nors priežasčių negalėsi būti su savo meilės objektu, tai apsimesk mirusiu, o paskui rimtai nusižudyk. Nes gi meilė skaudina.
Ot laikai buvo, kai pagalvoju, aš trylikos rūpinausi, kaip praleisti pamokas.. nepalyginsi.

3. Saulėlydis

Jei gyvenate nuošaliame miestelyje, esat depresuojantys ir jūsų tėvai išsiskyrę, tikriausiai sutiksite vampyrą. Jį įsimylėsite ir suprasite pagaliau radę gyvenimo prasmę. arba šizofrenija yra jūsų kaimynka.
Ačiū Bela, ačiū už viską.

4. Mergina su drakono tatuiruote

Ši trilogija mane išmokė, jog tiesa visada išaiškėja, o visus prievartautojus ir niekšus reikia be gailesčio žudyti.

Be to, jei bobikei atiduosi savo butą, tai ji tau padovanos cigarečių dėkliuką. 
#moterys #netašnesuprantu

5. Visi filmai su Steven Seagal

Atakuokite grupėmis, su ginklais, be ginklų, šitas čiūvakas atsikels ir išspardys jums minkštąją, ir net nesvarbu kokį filmą žiūrite.
Šis nieko manęs neišmokė, bet akivaizdžiai tai yra viena iš priežasčių, kodėl neturiu televizoriaus.

Jei jus filmai ko nors išmokė, pasidalinkit įžvalgomis!

Progresas kovoje prieš zombius

Kas žino kas nežino.. o kas nežino, tai mėgstu filmus su zombiais. Ne visada rasi gerą filmą pažiūrėti. Todėl gali būti, kad būtent dėl to ir pasapnuoju ką įdomesnio numigęs. Vieną naktį sapnuoju, kad kažkokioje mokykloje susiduriu su zombiais. Dažniausiai manęs sapnuose zombiai negąsdina ir galiu ramiai su jais tvarkytis. Jokių ginklų, ar ko nors panašaus neturiu, tai pradedu smūgiuot kumščiais : šoninis smūgis į smilkinį, smūgis iš apačios į smakrą, smūgis tiesiai į nosį. Kaip ir realiame gyvenime tie mano smūgiai tai nekažką - iki Bruce Lee labai dar toli. Tesugebu tik trumpam tuos vaikštančiuosius atstumt ir jie vėl puola. Gerai, kad jų ne daug ir matyt išgyvenu. Tada ateina kita naktis, ir vėl kažkokioje pievoje užpuola zombiai, daug piktesni, bet dabar dar ir žmonių su manim daugiau, kurie tik daugiau problemų sudaro. Reikia juos gelbėti ir tada saugotis jų, nes nespėji sužiūrėti, kuris čia jau zombiu pavirtęs (nes nesinori dar gyvam vožtelt). Laimei, šiąnakt medžio šakų yra. Kaikurios greit lūžta, o kitos ilgai pasitarnauja skaldant galvas zombiams. Progresas padarytas.

so hipster. much lost.

Kai rudeninis žvarbus vėjas glosto skruostus, nejučia pradedi niūniuoti kalėdines daineles. Ko pasekoje mąsliai pagalvoji, jog kalėdos tik butaforija, o papuošta eglutė yra netikra, kaip ir viskas, kas šalia.
Išsitraukęs suktinę lėtai pasukinėji ją tarp pirštų. Įprotis.
Vis dar keiki save, jog pametei buržuiškiausius turėtus degtukus. so hipster. much lost.

Susigūžęs ir kiek sutrikęs rūkai. Rodos, lyg visi į tave žiūri. Nudelbi akis žemyn ir toliau kiek spartesniu tempu bučiuoji cigaretęs minkštąją. Prieš akis sušmėžuoja plaukai. Tokie iki skausmo pažįstami, rodos užuosti gali.
Baisu pakelti akis. Niekada nežinai, tikra vis tai ar ne. Įtikinęs save, jog viskas gerai ir suskaičiavęs iki 3 apsižvalgai aplink. Kaip ir tikėjaisi, esi vienas. Vienumoje tarp žmonių. Tarp visų bėgančių, skubančių, nuolatos kalbančių.. Ši vienatvė beisnesnė, nei būtis kalnuose tarp upelių ir kalnų.
Ši vienatvė siaubinga. Ji nieko neduoda, bet atima viską.
Praėjęs vaizdinys tebuvo tik dar vienas pasąmonės pokštas.  
Nejuokinga žinai - sumurmi pusbalsiu.
Vėl visi spokso.
- Na ir idiotas, kalba su savim. Tolimiau pasigirsta išblurę garsai.
- O kad rūpėtų tau kas, ar jauti? sakyk, ar jauti tai? pamažu sufokusuoji žvilgnį ir tuščiai žvelgi į draugo akis. Iš kur tiek klausimų.. iš kur tiek noro žinoti.
- Mano autobusas. Mikliai sprunki iš beviltiško monologo ir tęsi savo klaidžiojimą autobuso salone.
Pažįstamas alkoholio tvaikas.
-Ne pirma diena. Sukikeni lyg vaikas, biologijos knygoje pamatęs nuogą krūtį.

Nors kryptis visada ta pati, atstumas skirtingas. Kartais važiuoji ilgai.. daug negalvoji. O būna, kaip šį kartą, staiga parsirandi namo.

Virdulys čia kitoks. Triukšmingas. Bet tik taip gali išsivirti kavos.
Gerti kavą vienumoje yra gerai. Kambarys prisipildo malonaus kvapo. Kartais, jei įsiklausai, gali girdėti, kaip vienu aukštu aukščiau gyvenantys žmogai nuleidinėja klozetą.

Gyvenimiškos pararelės stebina.
O melancholija ir sinchroniškas tingumas žudo visą, ką sakei darysęs.
Kol gurkšnoji Gloria pro akis praslysta visą, ko nepadarei ir visą, ką norėtum daryti. Pastarasis momentas atsikleidžia jau matant Glorios dugną.

Šitie vidiniai kivirčai primena muilo operą. Tik be Alechandro.. bet su Rozmarijom ir Gvadelupėm.

Kol stebini vaikus provincijos mokyklose savo IQ ir feministinėm idėjom, pienas gįšta tavo šaldytuve, kaip ir pažadai, kurie turėjo būti darbais.

-mikiminimū

Atrodo smertis ateina

Čia tikriausiai karma, kai pagaliau nueini į paskaitas ir tada pats dėstytojas nepasirodo. Prie to pačio, tai galima paminėt ir tai, kai tingi kur nors judintis, bet dėl pasižmonėjimo kam nors pasiūlai išlįst ir  niekas vis tiek neina.

Šiaip, tai kepu vaflius/blynus, o naktimis pasivaidena baltos mišrainės kvapas ir baisiausiai jos užsimanau. Galų gale valgai savaitės senumo kotletus. Tuo tarpu, viena kaimynė kasdien ateina spirito,o kita kaimynė su kuria beveik nebendrauju, susitikus kokias geras penkias minutes patyli ir netikėtai klausia ką aš mokausi ir kuo skirias tas nuo ano. Gal kaimyniškesnė norėjo pabūt?

Viskas eina velniop, arba tiesiog prisiminiau, kad tebeina. Savaigaliai prasideda antradieniais, kurie užimti ir bent kažkiek produktyvūs. Nelabai miegu naktim ir nepanašu, kad kas aplink miegotų. Nelabai matau dienos šviesos. Visada tamsu ir apsiniaukę. Primena „Dark city“. Gal viskas taip ir vyksta: nebūna niekada dienos, o mums kasnakt pakeičia prisiminimus, o pasaulis purvinas ir  tamsus. Keisti, pranašiški ar jau regėti sapnai aplanko dažnai. Susapnavęs, kad kambaryje laksto tarakonas atsikėlęs pradedi tvarkytis. Dėl visa ko.

Laiko pojūtis ir nelabai koks. Turbūt visi laikrodžiai rodo skirtingą laiką ir  išėjęs į treniruotę pakeliui nieko nesutinkti, salėje taip pat tuščia ir tada pagalvoji, jog  gali būti, kad visai ne tuo laiku atėjai.

Atradimai:

•        einant tamsoje miškeliu atrasti spragėsių krūmą.
•       Kino teatro kėdė kambartyje. Geriausia įsigyt su kokiu gražiu numeriu (aš tai pasiėmiau numeris 13). Bet jau kai nueini į kino teatrą  jautiesi kaip namie. Įsitaisai patogiai, išsitrauki ir atsidarai alaus ir jeigu priekyje niekas nesėdi dar ir kojas gali susikelti (P.S. noriu projektoriaus).
•          Didysis mėnuo be svaigalų didesnis išbandymas ne pačiam, o kitiems. Kai kurie niekaip nesupranta kas kodėl ir kaip.

Alaus atidarytuvai ir pagirių malonumai

Kartais pagirios būna smagesnės negu ir pat girtuokliavimas.Atsikeli ryte smegenų ląstelės išplaukia kanalizacijos vamzdžiais ir tuščia galva smagus juokiesi iš savo bejėgiškumo.Taip pat smagu pasijuokt ir iš kitų, kurie dejuoja ir jaučiasi daug prasčiau negu tu(lietuviškas įprotis juoktis iš kito nelaimės).Dar būna  , kad po gerų išgertuvių galima pasijaust kaip po kokios geros meditacijos kai galva visiškai tuščia.

   

Ir dar alaus atidarytuvai.Nu jie būna gražūs ir smagūs pažaist, bet visiškai nereikalingi. Niekada jų nebūna jų po ranka, o ir nešiotis , kad būtų nesmagu (o dar pagalvos kas ,kad alkoholikas).O ir atidarinėjant atidarytuvu kamštelis susilanksto.Alų galima atidaryt beveik bet kokiu po ranka pasitaikiusiu daiktu ir tie internetiniai manualai kaip atidarinėt su visokiais daiktais visi vienodi , nes darymas tai vistiek tas pats.

P.S. Vyno sezonas jau pradėtas.

“Atvėso iki aludės, bet vėsta iki vyninės”

Čekija. Pigus alus ir prostitutai

Ketvirtadienio pavakarę išvykom iš Kauno.
Jau žinojau ko laukti. Ilga, nepatogi kelionė, susipažinimas su savo komanda.
Tiesa, šį kartą viskas buvo kitaip, važiavau kaip grupės lyderė, ne kaip dalyvė.
Tai kėlė man klausimų ir abejonių, savo žinioje turėjau 6 žmones, įskaitant ir save.
Daugiausiai minčių kėlė tai, kaip neprarasti savęs, o prisiminus Vengriją.. taip dažnai nutikdavo.

Kelionė prailgo.. kaip visada.
Tačiau mielas ir kiek keistokas vairuotojas dažnai mane linksmino savo sapalionėmis. To pasekoje pasiklydom keletą kartų, Krokuvą aplankėm, deja nepamatėm nieko. Nes gi naktis buvo.. tamsu. Vairuotojui tai nerūpėjo, norėjo jis man Krokuvą parodyti. Sakė, nematei?! pamatysi!
200 km klaidžiojom, nes vairuotojas visada geriau žino, ką mergaitėms pamatyti reikia.

Kaip įprasta lietuviams, į Melnik atvykom pirmieji, taip nustebindami ne tik organizatorius, bet ir patys save.

Kambarys - 66.
Paslapčia užsirakinau kambarį tą naktį, kai visi juos rinkosi.
Tad vėl turėjau progą įsirengti meilės ir chillo zoną. (muahhaha)

Pasiteisino..

o čia meniškos nuotraukos.

Veiksmas prasidėjo antros dienos vakare.
Susipažinę ir kiek pramokę vienas kito vardus pradėjome megzti artimesnius ryšius.

Visą naktį gėrę palinką, užsiropštėm į didelį batutą.
Kiek pamenu, su manim buvo dar vienas lietuvis, italas, italė, rumunė ir čekas.
Kad nebūtų nuobodu sugalvojom žaidimą.
Sunku ir pasakyti, kas jį sukūrė. Bet anyway,
Tai va, o žaidimas tai paprastas.

Susėda visi ratu, o rato viduryje yra iškeliamas pirštas. Kieno nors.
Žaidimo esmė - palaižyti pirštą visiems kartu. .. Po keletos sekundžių pirštas dingsta ir visi pradeda mėgautis vienas kito kompanija..

Būtent šio žaidimo pasekoje visi atrado tai, ko ieškojo.

Sin sin sin
Look where we've been.

Taigi, pirmieji susipažinimai padėjo pralaužti ledus. O gal net ir visiškai juos sutrupinti.

Žinoma, toliau buvo tik geriau.

Praha.

Tą dieną, kai turėjome aplankyti Prahą, oh my God, nuostabiają Prahą, diena buvo šalta, vėjuota ir lietinga.
Nepaisant to, nuotaika buvo gera,  pigus čekiškas alus vis dar pulsavo mūsų venomis.

Apie Prahą sužinojau daug. Na ir pamačiau šiek tiek.

Iš benamio gido pasakojimų, ten buvo/yra absoliuti prostitucijos sostinė.
Dažniausiai prostitucija užsiėminėjo/a  jauni vyrukai.
Pats gidas tai darė 17 metų, jis buvo transvestitas-prostitutas.
Šiuo metu dirba gidu, vaidina spektakliuose.
Turėjo jis savo vietą miesto centre. Parodė ir tai.
Pasakė, kad jei prostitutas (gal pavadinimas - plaštakius, geriau skamba?!) nori prostitutės, jie susitardavo dėl nuolaidų.
Panašiai, kaip turguj, pasiderėdavo, kartais būdavo ir nemokamai gaudavo paslaugėlių.

Tai, jei kas keliausit į Čekiją, duokit žinoti, numesiu linkus kur apsilankyti verta..
Kaina svyruoja nuo 15 eu.

 

17 metų gatvėje. "Ant" papuošalų užsidirbo.
Tiesa, prašiau jo man parduoti vieną žiedą, su erelio galva, sakė negali, nes jis tiesiog užstrigęs.
Eh, gaila.

O kartais laiką leisdavom ir taip..

Stengiausi užverbuoti stovyklą. Na sekės, kaip sekės, patys matot.
Mano Raudonoji armija buvo projekto vierchai.

                                                  /              ////            //              ///  /             ///
Žinoma privalau paminėti, jog lankėmės Terezin mieste, kur per II pasaulinį karą buvo įsikūrusi koncentracijos stovykla.

Work makes (you) free. Ironiška.

Ši diena buvo kupina susikauimo ir rimties. Pati aplinka neleido pabėgti nuo slogios nuotaikos.
Tą dieną aiškiai suvokiau, kiek istorija turi reikšmės šiems laikams. Taip, kaip ir mūsų projekto pavadinimas  - "Never again", taip ir aš sakau - Prašau, niekada daugiau.

Žinoma mes nebūtumėm mes (vis dar kalbu apie savo raudonuosius), po "ekskursijos" po Tereziną nusprendėm pasukti baro link. Nuplauti dienos dulkes, nakties gėdą, ryto pagirias, bei vietos slogumą..

Čia istorija tik prasideda.. keliaudami siaurais šaligatviais priėjome milžinišką apleistą pastatą.
Viskas buvo aptverta tvoromis.
Radom plyšį ir nusprendėm nepraleisti progos, bei pašniukštinėti pastato viduje (suvokdami, jog tai avarinės būklės pastatas).

Kai ir tikėjomės visur buvo pilna šiukšlių, bei skylių grindyse. Sugebėjom užlipti iki 3 aukšto, po to nedrįsom, visgi nesinorėjo mirti/susižeisti Čekijoje, neverta.
Šiurpą kėlė tai, jog šiame pastate buvo pilna supakuotų žaislų. (siaubeko elemantai tikrovėje).
Plastmasiniai, kaip prie ruso.

Man tai jis šiurpus. Kai parsinešėm, negalėjau viena miegoti net. Nors gal čia gera atmazkė buvo. chi

Pirmiausia pagalvojom, gal narkotikų yra juose. Ištyrę - neradom.
Tačiau, kaip Terezin siuvenyrą nugvelbėm dvi beždžionės, ir susitarėm, kad šios dvi, - Sheila ir Mr. Ape (vardai tokie - internacionaliniai, nesikabinėkit) apkeliaus visą pasaulį.
Lietuva-Vengrija-Rumunija-Italija-Anglija- ir kur tik galės..
Kas mėnesį beždžionė bus siunčiama vis į kitą šalį. uhh. Sweet life of monkey.


 /     // /           ///                   ///                       ///                          ///                      ///


Laikas Čekijoje skriejo nežmonišku greičiu, dieną keitė diena, lūpos - lūpas, rytiniai pamurmėjimai peržengdavo kalbos barjerus. Kartą prakalbau slovakiškai..
Nors ir skendom alučio, bei don't worry be happy dūmuose, nepamiršom ko mes ten atvykom.
Pasisėmusi lyderystės meno, namo parsivežiau ilgesį, skausmą ir ne-realybės jausmą.
Pirmą kartą projekto pabaigoje apsiverkiau.
Gal dėl to, kad palinkėjimai see you, niekada neišsilipdo. O gal, kad išsiblaivėm ir viską palikom.

Šis projektas man buvo netikėtas. Neplanavau jame dalyvauti, važiavau nieko nežinodama.
Bet žinot, tai buvo daugiau, nei galėjau tikėtis
Mes visi šiek tiek pasikeitėm.
Ir kai tau rašo - ačiū, kad padėjai būti savimi. Šiek tiek susigėsti, nurausti, ir neapsakomai apsidžiaugi, kad vis dar gali nudžiuginti kitus.

Moralas - būkit spontaniški, būkit savimi, ir niekada nebijokit rizikuoti, kartais, tai viskas ką galite padaryti.


Peace and love.
Keliauja į Rumuniją.
I will always.

Nes jūs man buvot daugiau, nei komanda. fu, kaip emociška. :/