Ko mane išmokė filmai

Kaip ir dauguma jūsų, laisvalaikį leidžiu interaktyviai.
Na tiesa, televizijos Gala neturiu, bet vis gi, tuštumą užpildau kompiuterio skleidžiamais šviesos ir garso efektais.
Kadangi mėgstu žiūrėti filmus, nusprendžiau pasidalinti mintimis, ko jie mane išmokė.


 #Top 5 = gyvenimiškos pamokos

1. Titanikas

Šis filmas man paliko didelį įspūdį.
Pirmiausia, pažiūrėjusi šį filmą supratau, kad jei ką nors myli, turi jam leisti sušalti negyvai.
 yolo Jack

 2.  Romeo ir Džiuljeta

Ši tragikomedija mane išmokė, kad jei įsimylėsi būdamas trylikos, ir dėl kokių nors priežasčių negalėsi būti su savo meilės objektu, tai apsimesk mirusiu, o paskui rimtai nusižudyk. Nes gi meilė skaudina.
Ot laikai buvo, kai pagalvoju, aš trylikos rūpinausi, kaip praleisti pamokas.. nepalyginsi.

3. Saulėlydis

Jei gyvenate nuošaliame miestelyje, esat depresuojantys ir jūsų tėvai išsiskyrę, tikriausiai sutiksite vampyrą. Jį įsimylėsite ir suprasite pagaliau radę gyvenimo prasmę. arba šizofrenija yra jūsų kaimynka.
Ačiū Bela, ačiū už viską.

4. Mergina su drakono tatuiruote

Ši trilogija mane išmokė, jog tiesa visada išaiškėja, o visus prievartautojus ir niekšus reikia be gailesčio žudyti.

Be to, jei bobikei atiduosi savo butą, tai ji tau padovanos cigarečių dėkliuką. 
#moterys #netašnesuprantu

5. Visi filmai su Steven Seagal

Atakuokite grupėmis, su ginklais, be ginklų, šitas čiūvakas atsikels ir išspardys jums minkštąją, ir net nesvarbu kokį filmą žiūrite.
Šis nieko manęs neišmokė, bet akivaizdžiai tai yra viena iš priežasčių, kodėl neturiu televizoriaus.

Jei jus filmai ko nors išmokė, pasidalinkit įžvalgomis!

Progresas kovoje prieš zombius

Kas žino kas nežino.. o kas nežino, tai mėgstu filmus su zombiais. Ne visada rasi gerą filmą pažiūrėti. Todėl gali būti, kad būtent dėl to ir pasapnuoju ką įdomesnio numigęs. Vieną naktį sapnuoju, kad kažkokioje mokykloje susiduriu su zombiais. Dažniausiai manęs sapnuose zombiai negąsdina ir galiu ramiai su jais tvarkytis. Jokių ginklų, ar ko nors panašaus neturiu, tai pradedu smūgiuot kumščiais : šoninis smūgis į smilkinį, smūgis iš apačios į smakrą, smūgis tiesiai į nosį. Kaip ir realiame gyvenime tie mano smūgiai tai nekažką - iki Bruce Lee labai dar toli. Tesugebu tik trumpam tuos vaikštančiuosius atstumt ir jie vėl puola. Gerai, kad jų ne daug ir matyt išgyvenu. Tada ateina kita naktis, ir vėl kažkokioje pievoje užpuola zombiai, daug piktesni, bet dabar dar ir žmonių su manim daugiau, kurie tik daugiau problemų sudaro. Reikia juos gelbėti ir tada saugotis jų, nes nespėji sužiūrėti, kuris čia jau zombiu pavirtęs (nes nesinori dar gyvam vožtelt). Laimei, šiąnakt medžio šakų yra. Kaikurios greit lūžta, o kitos ilgai pasitarnauja skaldant galvas zombiams. Progresas padarytas.

so hipster. much lost.

Kai rudeninis žvarbus vėjas glosto skruostus, nejučia pradedi niūniuoti kalėdines daineles. Ko pasekoje mąsliai pagalvoji, jog kalėdos tik butaforija, o papuošta eglutė yra netikra, kaip ir viskas, kas šalia.
Išsitraukęs suktinę lėtai pasukinėji ją tarp pirštų. Įprotis.
Vis dar keiki save, jog pametei buržuiškiausius turėtus degtukus. so hipster. much lost.

Susigūžęs ir kiek sutrikęs rūkai. Rodos, lyg visi į tave žiūri. Nudelbi akis žemyn ir toliau kiek spartesniu tempu bučiuoji cigaretęs minkštąją. Prieš akis sušmėžuoja plaukai. Tokie iki skausmo pažįstami, rodos užuosti gali.
Baisu pakelti akis. Niekada nežinai, tikra vis tai ar ne. Įtikinęs save, jog viskas gerai ir suskaičiavęs iki 3 apsižvalgai aplink. Kaip ir tikėjaisi, esi vienas. Vienumoje tarp žmonių. Tarp visų bėgančių, skubančių, nuolatos kalbančių.. Ši vienatvė beisnesnė, nei būtis kalnuose tarp upelių ir kalnų.
Ši vienatvė siaubinga. Ji nieko neduoda, bet atima viską.
Praėjęs vaizdinys tebuvo tik dar vienas pasąmonės pokštas.  
Nejuokinga žinai - sumurmi pusbalsiu.
Vėl visi spokso.
- Na ir idiotas, kalba su savim. Tolimiau pasigirsta išblurę garsai.
- O kad rūpėtų tau kas, ar jauti? sakyk, ar jauti tai? pamažu sufokusuoji žvilgnį ir tuščiai žvelgi į draugo akis. Iš kur tiek klausimų.. iš kur tiek noro žinoti.
- Mano autobusas. Mikliai sprunki iš beviltiško monologo ir tęsi savo klaidžiojimą autobuso salone.
Pažįstamas alkoholio tvaikas.
-Ne pirma diena. Sukikeni lyg vaikas, biologijos knygoje pamatęs nuogą krūtį.

Nors kryptis visada ta pati, atstumas skirtingas. Kartais važiuoji ilgai.. daug negalvoji. O būna, kaip šį kartą, staiga parsirandi namo.

Virdulys čia kitoks. Triukšmingas. Bet tik taip gali išsivirti kavos.
Gerti kavą vienumoje yra gerai. Kambarys prisipildo malonaus kvapo. Kartais, jei įsiklausai, gali girdėti, kaip vienu aukštu aukščiau gyvenantys žmogai nuleidinėja klozetą.

Gyvenimiškos pararelės stebina.
O melancholija ir sinchroniškas tingumas žudo visą, ką sakei darysęs.
Kol gurkšnoji Gloria pro akis praslysta visą, ko nepadarei ir visą, ką norėtum daryti. Pastarasis momentas atsikleidžia jau matant Glorios dugną.

Šitie vidiniai kivirčai primena muilo operą. Tik be Alechandro.. bet su Rozmarijom ir Gvadelupėm.

Kol stebini vaikus provincijos mokyklose savo IQ ir feministinėm idėjom, pienas gįšta tavo šaldytuve, kaip ir pažadai, kurie turėjo būti darbais.

-mikiminimū

Atrodo smertis ateina

Čia tikriausiai karma, kai pagaliau nueini į paskaitas ir tada pats dėstytojas nepasirodo. Prie to pačio, tai galima paminėt ir tai, kai tingi kur nors judintis, bet dėl pasižmonėjimo kam nors pasiūlai išlįst ir  niekas vis tiek neina.

Šiaip, tai kepu vaflius/blynus, o naktimis pasivaidena baltos mišrainės kvapas ir baisiausiai jos užsimanau. Galų gale valgai savaitės senumo kotletus. Tuo tarpu, viena kaimynė kasdien ateina spirito,o kita kaimynė su kuria beveik nebendrauju, susitikus kokias geras penkias minutes patyli ir netikėtai klausia ką aš mokausi ir kuo skirias tas nuo ano. Gal kaimyniškesnė norėjo pabūt?

Viskas eina velniop, arba tiesiog prisiminiau, kad tebeina. Savaigaliai prasideda antradieniais, kurie užimti ir bent kažkiek produktyvūs. Nelabai miegu naktim ir nepanašu, kad kas aplink miegotų. Nelabai matau dienos šviesos. Visada tamsu ir apsiniaukę. Primena „Dark city“. Gal viskas taip ir vyksta: nebūna niekada dienos, o mums kasnakt pakeičia prisiminimus, o pasaulis purvinas ir  tamsus. Keisti, pranašiški ar jau regėti sapnai aplanko dažnai. Susapnavęs, kad kambaryje laksto tarakonas atsikėlęs pradedi tvarkytis. Dėl visa ko.

Laiko pojūtis ir nelabai koks. Turbūt visi laikrodžiai rodo skirtingą laiką ir  išėjęs į treniruotę pakeliui nieko nesutinkti, salėje taip pat tuščia ir tada pagalvoji, jog  gali būti, kad visai ne tuo laiku atėjai.

Atradimai:

•        einant tamsoje miškeliu atrasti spragėsių krūmą.
•       Kino teatro kėdė kambartyje. Geriausia įsigyt su kokiu gražiu numeriu (aš tai pasiėmiau numeris 13). Bet jau kai nueini į kino teatrą  jautiesi kaip namie. Įsitaisai patogiai, išsitrauki ir atsidarai alaus ir jeigu priekyje niekas nesėdi dar ir kojas gali susikelti (P.S. noriu projektoriaus).
•          Didysis mėnuo be svaigalų didesnis išbandymas ne pačiam, o kitiems. Kai kurie niekaip nesupranta kas kodėl ir kaip.

Alaus atidarytuvai ir pagirių malonumai

Kartais pagirios būna smagesnės negu ir pat girtuokliavimas.Atsikeli ryte smegenų ląstelės išplaukia kanalizacijos vamzdžiais ir tuščia galva smagus juokiesi iš savo bejėgiškumo.Taip pat smagu pasijuokt ir iš kitų, kurie dejuoja ir jaučiasi daug prasčiau negu tu(lietuviškas įprotis juoktis iš kito nelaimės).Dar būna  , kad po gerų išgertuvių galima pasijaust kaip po kokios geros meditacijos kai galva visiškai tuščia.

   

Ir dar alaus atidarytuvai.Nu jie būna gražūs ir smagūs pažaist, bet visiškai nereikalingi. Niekada jų nebūna jų po ranka, o ir nešiotis , kad būtų nesmagu (o dar pagalvos kas ,kad alkoholikas).O ir atidarinėjant atidarytuvu kamštelis susilanksto.Alų galima atidaryt beveik bet kokiu po ranka pasitaikiusiu daiktu ir tie internetiniai manualai kaip atidarinėt su visokiais daiktais visi vienodi , nes darymas tai vistiek tas pats.

P.S. Vyno sezonas jau pradėtas.

“Atvėso iki aludės, bet vėsta iki vyninės”

Čekija. Pigus alus ir prostitutai

Ketvirtadienio pavakarę išvykom iš Kauno.
Jau žinojau ko laukti. Ilga, nepatogi kelionė, susipažinimas su savo komanda.
Tiesa, šį kartą viskas buvo kitaip, važiavau kaip grupės lyderė, ne kaip dalyvė.
Tai kėlė man klausimų ir abejonių, savo žinioje turėjau 6 žmones, įskaitant ir save.
Daugiausiai minčių kėlė tai, kaip neprarasti savęs, o prisiminus Vengriją.. taip dažnai nutikdavo.

Kelionė prailgo.. kaip visada.
Tačiau mielas ir kiek keistokas vairuotojas dažnai mane linksmino savo sapalionėmis. To pasekoje pasiklydom keletą kartų, Krokuvą aplankėm, deja nepamatėm nieko. Nes gi naktis buvo.. tamsu. Vairuotojui tai nerūpėjo, norėjo jis man Krokuvą parodyti. Sakė, nematei?! pamatysi!
200 km klaidžiojom, nes vairuotojas visada geriau žino, ką mergaitėms pamatyti reikia.

Kaip įprasta lietuviams, į Melnik atvykom pirmieji, taip nustebindami ne tik organizatorius, bet ir patys save.

Kambarys - 66.
Paslapčia užsirakinau kambarį tą naktį, kai visi juos rinkosi.
Tad vėl turėjau progą įsirengti meilės ir chillo zoną. (muahhaha)

Pasiteisino..

o čia meniškos nuotraukos.

Veiksmas prasidėjo antros dienos vakare.
Susipažinę ir kiek pramokę vienas kito vardus pradėjome megzti artimesnius ryšius.

Visą naktį gėrę palinką, užsiropštėm į didelį batutą.
Kiek pamenu, su manim buvo dar vienas lietuvis, italas, italė, rumunė ir čekas.
Kad nebūtų nuobodu sugalvojom žaidimą.
Sunku ir pasakyti, kas jį sukūrė. Bet anyway,
Tai va, o žaidimas tai paprastas.

Susėda visi ratu, o rato viduryje yra iškeliamas pirštas. Kieno nors.
Žaidimo esmė - palaižyti pirštą visiems kartu. .. Po keletos sekundžių pirštas dingsta ir visi pradeda mėgautis vienas kito kompanija..

Būtent šio žaidimo pasekoje visi atrado tai, ko ieškojo.

Sin sin sin
Look where we've been.

Taigi, pirmieji susipažinimai padėjo pralaužti ledus. O gal net ir visiškai juos sutrupinti.

Žinoma, toliau buvo tik geriau.

Praha.

Tą dieną, kai turėjome aplankyti Prahą, oh my God, nuostabiają Prahą, diena buvo šalta, vėjuota ir lietinga.
Nepaisant to, nuotaika buvo gera,  pigus čekiškas alus vis dar pulsavo mūsų venomis.

Apie Prahą sužinojau daug. Na ir pamačiau šiek tiek.

Iš benamio gido pasakojimų, ten buvo/yra absoliuti prostitucijos sostinė.
Dažniausiai prostitucija užsiėminėjo/a  jauni vyrukai.
Pats gidas tai darė 17 metų, jis buvo transvestitas-prostitutas.
Šiuo metu dirba gidu, vaidina spektakliuose.
Turėjo jis savo vietą miesto centre. Parodė ir tai.
Pasakė, kad jei prostitutas (gal pavadinimas - plaštakius, geriau skamba?!) nori prostitutės, jie susitardavo dėl nuolaidų.
Panašiai, kaip turguj, pasiderėdavo, kartais būdavo ir nemokamai gaudavo paslaugėlių.

Tai, jei kas keliausit į Čekiją, duokit žinoti, numesiu linkus kur apsilankyti verta..
Kaina svyruoja nuo 15 eu.

 

17 metų gatvėje. "Ant" papuošalų užsidirbo.
Tiesa, prašiau jo man parduoti vieną žiedą, su erelio galva, sakė negali, nes jis tiesiog užstrigęs.
Eh, gaila.

O kartais laiką leisdavom ir taip..

Stengiausi užverbuoti stovyklą. Na sekės, kaip sekės, patys matot.
Mano Raudonoji armija buvo projekto vierchai.

                                                  /              ////            //              ///  /             ///
Žinoma privalau paminėti, jog lankėmės Terezin mieste, kur per II pasaulinį karą buvo įsikūrusi koncentracijos stovykla.

Work makes (you) free. Ironiška.

Ši diena buvo kupina susikauimo ir rimties. Pati aplinka neleido pabėgti nuo slogios nuotaikos.
Tą dieną aiškiai suvokiau, kiek istorija turi reikšmės šiems laikams. Taip, kaip ir mūsų projekto pavadinimas  - "Never again", taip ir aš sakau - Prašau, niekada daugiau.

Žinoma mes nebūtumėm mes (vis dar kalbu apie savo raudonuosius), po "ekskursijos" po Tereziną nusprendėm pasukti baro link. Nuplauti dienos dulkes, nakties gėdą, ryto pagirias, bei vietos slogumą..

Čia istorija tik prasideda.. keliaudami siaurais šaligatviais priėjome milžinišką apleistą pastatą.
Viskas buvo aptverta tvoromis.
Radom plyšį ir nusprendėm nepraleisti progos, bei pašniukštinėti pastato viduje (suvokdami, jog tai avarinės būklės pastatas).

Kai ir tikėjomės visur buvo pilna šiukšlių, bei skylių grindyse. Sugebėjom užlipti iki 3 aukšto, po to nedrįsom, visgi nesinorėjo mirti/susižeisti Čekijoje, neverta.
Šiurpą kėlė tai, jog šiame pastate buvo pilna supakuotų žaislų. (siaubeko elemantai tikrovėje).
Plastmasiniai, kaip prie ruso.

Man tai jis šiurpus. Kai parsinešėm, negalėjau viena miegoti net. Nors gal čia gera atmazkė buvo. chi

Pirmiausia pagalvojom, gal narkotikų yra juose. Ištyrę - neradom.
Tačiau, kaip Terezin siuvenyrą nugvelbėm dvi beždžionės, ir susitarėm, kad šios dvi, - Sheila ir Mr. Ape (vardai tokie - internacionaliniai, nesikabinėkit) apkeliaus visą pasaulį.
Lietuva-Vengrija-Rumunija-Italija-Anglija- ir kur tik galės..
Kas mėnesį beždžionė bus siunčiama vis į kitą šalį. uhh. Sweet life of monkey.


 /     // /           ///                   ///                       ///                          ///                      ///


Laikas Čekijoje skriejo nežmonišku greičiu, dieną keitė diena, lūpos - lūpas, rytiniai pamurmėjimai peržengdavo kalbos barjerus. Kartą prakalbau slovakiškai..
Nors ir skendom alučio, bei don't worry be happy dūmuose, nepamiršom ko mes ten atvykom.
Pasisėmusi lyderystės meno, namo parsivežiau ilgesį, skausmą ir ne-realybės jausmą.
Pirmą kartą projekto pabaigoje apsiverkiau.
Gal dėl to, kad palinkėjimai see you, niekada neišsilipdo. O gal, kad išsiblaivėm ir viską palikom.

Šis projektas man buvo netikėtas. Neplanavau jame dalyvauti, važiavau nieko nežinodama.
Bet žinot, tai buvo daugiau, nei galėjau tikėtis
Mes visi šiek tiek pasikeitėm.
Ir kai tau rašo - ačiū, kad padėjai būti savimi. Šiek tiek susigėsti, nurausti, ir neapsakomai apsidžiaugi, kad vis dar gali nudžiuginti kitus.

Moralas - būkit spontaniški, būkit savimi, ir niekada nebijokit rizikuoti, kartais, tai viskas ką galite padaryti.


Peace and love.
Keliauja į Rumuniją.
I will always.

Nes jūs man buvot daugiau, nei komanda. fu, kaip emociška. :/