2014 m. birželio 20 d., penktadienis

Tamsu, nors į akį durk

Pavasariui rąžantis lyg tingiam, senam katinui, išėjau aš į gatves.
Betoniniai karkasai, gelžbetonio sienos, langai į šiaurę - bestikliai. Pro sienos plyšį įlindau, lyg žaltys, šnypšdama ir vinguriuodama. 
Kelnių klešnė praplyšo dar prieš tai.
Išpūčiau akis kiek galėdama, sukinėjau galvą ir stebeilijaus, gal ką išvysiu.
Pūkšt.
Kairėje pusėje, prie įrengtų urvų, turbūt kadaise buvusių darbuotojų kambarių kažkas sukrutėjo.
Sustingau.
Galvoju, pirma išprievartaus, o tada papjaus, o gal pirma padurs kardu, o paskui savo daikčiuku.
Smalsumas atitirpdė mano baimę ir leidausi katakombų link, rankose nejučiomis laikydama žalio stiklo šukę.
Vis dar ėjau pasišiaušusi, lyg koks povas, rodydamas savo gražiąsias plunksnas.
Mintyse dėliojau testamento detales. Kompiuteris su visa info atiteks K. Telefonas R. , o naujas garso kolonėles paaukosiu kokiai nors satanistinei bendruomenei, kuri vis tiek daugiau jaunimo suburia, nei kas kitas.
Priėjau. TAMSU, NORS Į AKĮ DURK.
Suspaudžiau stiklo šukę tiek, jog pajutau skausmą delne.
NERIMAS. - psichologė kažkada sakė man, kai nerimąstingai sėdėjau priešais ją.
Tris kartus giliai įkvėpiau ir nirau į tamsą. Prieš akis iškilo Batman filmas, kai Briusas leidosi į urvą susitikti su savo didžiausia baime - šikšnosparniais.
Esu katakombose, čia tik pro plyšius sienoje prasiskverbia dienos šviesa. Pilna skudurų, purvinų varinių puodelių ir laikraščių, kurie neatrodo esantys labai seni.
Ant kėdės padėta knyga, sena, be pavadinimo. Ir nešvarus puodelis, jame likę kavos nuosėdų.
Širdis trankėsi mano krūtinės ląstoje taip, jog rodos dar kiek ir ji pati iššoks ant purvinų, stiklo šukėmis glaistytų grindų.
Praėjo minutės kelios, vis dar stoviu viename iš kambarių ir tyrinėju aplinką, skvarbiu, baimės kupinu žvilgsniu. Šalta. Jaučiu, kaip kojos styra.
Įsidrąsinusi patekau į kitą patalpą, labiau primenančią urvą, nei kambarį, dar kiek mažesnį, nei buvau prieš tai. Prisiminiau klaustrofobiją. Nors neturėjau jos.
Dešinėje pamačiau kailio gabalą, rudai juodą. Labai panašų kailį nešiojo mano senelis, žiemos laike, kai eidavo į polikliniką vaistų, o parsinešdavo alaus butelių.
Vėl aplankė baimė, nors lyg ir nieko nebuvo šalia, jaučiau kažkieno akis pakaušyje.
SUJUDO. KAŽKAS VĖL SUJUDO. 
O Dieve, o Viešpatie, o neišlaikytas kūrybinio rašymo egzamine.. 
Viskas, galvoju. Dar net nepasiekiau 27 metų ribos, kai visos žvaigždės miršta, o jau galas. PABAIGA.
Skamba Eric Clapton -  Knockin' on Heavens door.
Ir tada, staiga kailis esantis mažo kambarėlio dešiniame kampe sujuda. Pasimato akys, žalios, ryškiai blizginančios.
Nerimas ir baimė nuslysta į kulnus, o rankos jau apvijusios mažą, guvų, rusvo kailio padarėlį. Pagalvojau, pavadinsiu jį alučiu, senelio garbei.