2013 m. lapkričio 27 d., trečiadienis

Ko mane išmokė filmai

Kaip ir dauguma jūsų, laisvalaikį leidžiu interaktyviai.
Na tiesa, televizijos Gala neturiu, bet vis gi, tuštumą užpildau kompiuterio skleidžiamais šviesos ir garso efektais.
Kadangi mėgstu žiūrėti filmus, nusprendžiau pasidalinti mintimis, ko jie mane išmokė.


 #Top 5 = gyvenimiškos pamokos

1. Titanikas
Šis filmas man paliko didelį įspūdį.
Pirmiausia, pažiūrėjusi šį filmą supratau, kad jei ką nors myli, turi jam leisti sušalti negyvai.
 yolo Jack



 2.  Romeo ir Džiuljeta

Ši tragikomedija mane išmokė, kad jei įsimylėsi būdamas trylikos, ir dėl kokių nors priežasčių negalėsi būti su savo meilės objektu, tai apsimesk mirusiu, o paskui rimtai nusižudyk. Nes gi meilė skaudina.
Ot laikai buvo, kai pagalvoju, aš trylikos rūpinausi, kaip praleisti pamokas.. nepalyginsi.


3. Saulėlydis

Jei gyvenate nuošaliame miestelyje, esat depresuojantys ir jūsų tėvai išsiskyrę, tikriausiai sutiksite vampyrą. Jį įsimylėsite ir suprasite pagaliau radę gyvenimo prasmę. arba šizofrenija yra jūsų kaimynka.
Ačiū Bela, ačiū už viską.

4. Mergina su drakono tatuiruote

Ši trilogija mane išmokė, jog tiesa visada išaiškėja, o visus prievartautojus ir niekšus reikia be gailesčio žudyti.

Be to, jei bobikei atiduosi savo butą, tai ji tau padovanos cigarečių dėkliuką. 
#moterys #netašnesuprantu

5. Visi filmai su Steven Seagal

Atakuokite grupėmis, su ginklais, be ginklų, šitas čiūvakas atsikels ir išspardys jums minkštąją, ir net nesvarbu kokį filmą žiūrite.
Šis nieko manęs neišmokė, bet akivaizdžiai tai yra viena iš priežasčių, kodėl neturiu televizoriaus.
Jei jus filmai ko nors išmokė, pasidalinkit įžvalgomis!

2013 m. lapkričio 25 d., pirmadienis

Progresas kovoje prieš zombius

Kas žino kas nežino.. o kas nežino, tai mėgstu filmus su zombiais. Ne visada rasi gerą filmą pažiūrėti. Todėl gali būti, kad būtent dėl to ir pasapnuoju ką įdomesnio numigęs. Vieną naktį sapnuoju, kad kažkokioje mokykloje susiduriu su zombiais. Dažniausiai manęs sapnuose zombiai negąsdina ir galiu ramiai su jais tvarkytis. Jokių ginklų, ar ko nors panašaus neturiu, tai pradedu smūgiuot kumščiais : šoninis smūgis į smilkinį, smūgis iš apačios į smakrą, smūgis tiesiai į nosį. Kaip ir realiame gyvenime tie mano smūgiai tai nekažką - iki Bruce Lee labai dar toli. Tesugebu tik trumpam tuos vaikštančiuosius atstumt ir jie vėl puola. Gerai, kad jų ne daug ir matyt išgyvenu. Tada ateina kita naktis, ir vėl kažkokioje pievoje užpuola zombiai, daug piktesni, bet dabar dar ir žmonių su manim daugiau, kurie tik daugiau problemų sudaro. Reikia juos gelbėti ir tada saugotis jų, nes nespėji sužiūrėti, kuris čia jau zombiu pavirtęs (nes nesinori dar gyvam vožtelt). Laimei, šiąnakt medžio šakų yra. Kaikurios greit lūžta, o kitos ilgai pasitarnauja skaldant galvas zombiams. Progresas padarytas.



2013 m. lapkričio 19 d., antradienis

so hipster. much lost.

Kai rudeninis žvarbus vėjas glosto skruostus, nejučia pradedi niūniuoti kalėdines daineles. Ko pasekoje mąsliai pagalvoji, jog kalėdos tik butaforija, o papuošta eglutė yra netikra, kaip ir viskas, kas šalia.
Išsitraukęs suktinę lėtai pasukinėji ją tarp pirštų. Įprotis.
Vis dar keiki save, jog pametei buržuiškiausius turėtus degtukus. so hipster. much lost.

Susigūžęs ir kiek sutrikęs rūkai. Rodos, lyg visi į tave žiūri. Nudelbi akis žemyn ir toliau kiek spartesniu tempu bučiuoji cigaretęs minkštąją. Prieš akis sušmėžuoja plaukai. Tokie iki skausmo pažįstami, rodos užuosti gali.
Baisu pakelti akis. Niekada nežinai, tikra vis tai ar ne. Įtikinęs save, jog viskas gerai ir suskaičiavęs iki 3 apsižvalgai aplink. Kaip ir tikėjaisi, esi vienas. Vienumoje tarp žmonių. Tarp visų bėgančių, skubančių, nuolatos kalbančių.. Ši vienatvė beisnesnė, nei būtis kalnuose tarp upelių ir kalnų.
Ši vienatvė siaubinga. Ji nieko neduoda, bet atima viską.
Praėjęs vaizdinys tebuvo tik dar vienas pasąmonės pokštas.  
Nejuokinga žinai - sumurmi pusbalsiu.
Vėl visi spokso.
- Na ir idiotas, kalba su savim. Tolimiau pasigirsta išblurę garsai.
- O kad rūpėtų tau kas, ar jauti? sakyk, ar jauti tai? pamažu sufokusuoji žvilgnį ir tuščiai žvelgi į draugo akis. Iš kur tiek klausimų.. iš kur tiek noro žinoti.
- Mano autobusas. Mikliai sprunki iš beviltiško monologo ir tęsi savo klaidžiojimą autobuso salone.
Pažįstamas alkoholio tvaikas.
-Ne pirma diena. Sukikeni lyg vaikas, biologijos knygoje pamatęs nuogą krūtį.

Nors kryptis visada ta pati, atstumas skirtingas. Kartais važiuoji ilgai.. daug negalvoji. O būna, kaip šį kartą, staiga parsirandi namo.

Virdulys čia kitoks. Triukšmingas. Bet tik taip gali išsivirti kavos.
Gerti kavą vienumoje yra gerai. Kambarys prisipildo malonaus kvapo. Kartais, jei įsiklausai, gali girdėti, kaip vienu aukštu aukščiau gyvenantys žmogai nuleidinėja klozetą.

Gyvenimiškos pararelės stebina.
O melancholija ir sinchroniškas tingumas žudo visą, ką sakei darysęs.
Kol gurkšnoji Gloria pro akis praslysta visą, ko nepadarei ir visą, ką norėtum daryti. Pastarasis momentas atsikleidžia jau matant Glorios dugną.

Šitie vidiniai kivirčai primena muilo operą. Tik be Alechandro.. bet su Rozmarijom ir Gvadelupėm.



Kol stebini vaikus provincijos mokyklose savo IQ ir feministinėm idėjom, pienas gįšta tavo šaldytuve, kaip ir pažadai, kurie turėjo būti darbais.

-mikiminimū

2013 m. lapkričio 17 d., sekmadienis

Atrodo smertis ateina

Čia tikriausiai karma, kai pagaliau nueini į paskaitas ir tada pats dėstytojas nepasirodo. Prie to pačio, tai galima paminėt ir tai, kai tingi kur nors judintis, bet dėl pasižmonėjimo kam nors pasiūlai išlįst ir  niekas vis tiek neina.
Šiaip, tai kepu vaflius/blynus, o naktimis pasivaidena baltos mišrainės kvapas ir baisiausiai jos užsimanau. Galų gale valgai savaitės senumo kotletus. Tuo tarpu, viena kaimynė kasdien ateina spirito,o kita kaimynė su kuria beveik nebendrauju, susitikus kokias geras penkias minutes patyli ir netikėtai klausia ką aš mokausi ir kuo skirias tas nuo ano. Gal kaimyniškesnė norėjo pabūt?
Viskas eina velniop, arba tiesiog prisiminiau, kad tebeina. Savaigaliai prasideda antradieniais, kurie užimti ir bent kažkiek produktyvūs. Nelabai miegu naktim ir nepanašu, kad kas aplink miegotų. Nelabai matau dienos šviesos. Visada tamsu ir apsiniaukę. Primena „Dark city“. Gal viskas taip ir vyksta: nebūna niekada dienos, o mums kasnakt pakeičia prisiminimus, o pasaulis purvinas ir  tamsus. Keisti, pranašiški ar jau regėti sapnai aplanko dažnai. Susapnavęs, kad kambaryje laksto tarakonas atsikėlęs pradedi tvarkytis. Dėl visa ko.
Laiko pojūtis ir nelabai koks. Turbūt visi laikrodžiai rodo skirtingą laiką ir  išėjęs į treniruotę pakeliui nieko nesutinkti, salėje taip pat tuščia ir tada pagalvoji, jog  gali būti, kad visai ne tuo laiku atėjai.
Atradimai:
  •        einant tamsoje miškeliu atrasti spragėsių krūmą.
  •       Kino teatro kėdė kambartyje. Geriausia įsigyt su kokiu gražiu numeriu (aš tai pasiėmiau numeris 13). Bet jau kai nueini į kino teatrą  jautiesi kaip namie. Įsitaisai patogiai, išsitrauki ir atsidarai alaus ir jeigu priekyje niekas nesėdi dar ir kojas gali susikelti (P.S. noriu projektoriaus).
  •          Didysis mėnuo be svaigalų didesnis išbandymas ne pačiam, o kitiems. Kai kurie niekaip nesupranta kas kodėl ir kaip.