Vilniaus pokeris

O štai ir dar viena.Turbūt pati populiariausia Ričardo Gavelio knyga.Reikia perskaityt ,kad suprastum apie ką,nors ir perskaitęs nelabai suprasi kas įvyko.Kaip ir daugumoje Gavelio kūrinių veiksmas vyksta sovietinėje Lietuvoje.O perskaitęs  šitą knygą niekada nenustosi įtartinai žiūrėt į balandžius.Kažkodėl Gavelis nemėgo balandžių.Turbūt ne be reikalo.

Jauno žmogaus memuarai

  Štai atkapsčiau citatas :

"Geriau pražūtingas tikėjimas ,negu  išvis jokio."

"Mūsų niekas nemokė būti savimi.Mus mokė būti tuo ir anuo, lipdyti save pagal kokį nusususį ar nežemiškai idealų modelį, kurį sugalvojome ne  mes patys. Mokė keisti, lamdyti save, mokė prisitaikyti.

Tačiau niekad nemokė būti savimi."

"Visad savim patenkinti yra tik kvailiai."

"Man maža terūpi  šventųjų ir kankinių likimai.Išminčių bei politikų likimai. Man labiau rūpi mano paties likimas."

"Mintys ir įvykiai plūsta kaip jūros bangos , užlieja krantą, ant kurio sėdžiu vienui vienas, o paskui vėl atslūgsta."

"Žmogaus širdį gali lytėti tik žyniai, apsivalę nuo viso to, kas žemiška, švariai nusiplovę ne vien rankas, bet ir savo pačių širdis."

"Kas yra neprotingumas, o kas - protingumas? Kokia prasmė laikytis savo vietos? Net iš toliausiai mus pasiekia likimas - tereikia jam ištiesti ranką."

"Kaip tau patinka mano parinkti senovės indų aforizmai ? Gal dar parinksiu ką iš Lao Dzė ar "Kitimų knygos" - jei prisiminsiu. Nederinu tų epigrafų pagal prasmę, tiesiog čiumpu pirmą labiau įstrigusį ir skubiai užrašau. Viliuosi mažo stebuklo : kad aforizmas tiksliai įtaikys kaip tik į savo vietą. Įpratau laukti stebuklų.Mūsų gyvenime jau nebuvo likę daugiau ko laukti."

"Toji žinia mane pribloškė. Sunkiai dūsuojanti, stenanti Stasė tebuvo kažkelinta Lietuvoje, vadinas, keliašimtoji, o gal keliatūkstantoji pasaulyje. Ji kamavosi,svaidydavo rutulį, kol tas įkaisdavo, net imdavo švytėti tamsoje, kad taptų keliašimtąja keliatūkstantąja. O aš vien kiūtinėjau tamsiomis gatvelėmis ir galvojau nežinia ką. Keliamilijoninis turėjau tapti?"

"Stebukle stebuklinga yra tai, kad jį gali išaiškinti kaip tinkamas. Pasaulyje viskas taip darniai sudėstyta, taip nuobodžiai paaiškinta, kad nori nenori maga patirti stebuklą. Jam negalioja jokios taisyklės, paaiškinimo jam nerasi jokioje knygoje. Niekas neprimes tau savo nuomonės. Stebuklą gali aiškintis kaip tinkamas. Tai ir yra stebuklas."

"Žmonės, kurie deramai neįprasmina vienintelio savo gyvenime stebuklo, lieka skaudžiai nubausti."

"Gerieji teniršta akimirksnį, vidutinieji - pusdienį, žemieji - dieną ir naktį, blogiausieji niekad neišsivaduoja iš neapykantos."

"Dabar tvirtai tau sakau, kad žmogaus gyvenimas rieda likimo keliu it automobilis, vis perjunginėdamas pavaras. Kalneliam ir posūkiams sėkmingai pravažiuoti reikalinga kaskart vis kita. Tų pavarš žmogaus gyvenime radau daug, bet šįsyk noriu parašyti tau apie neapykantą. Manau, jog tasai jausmas nėra nei juodesnis, nei baltesnis negu kiti žmogiški jausmai. Jis yra vienas stipinų, ant kurių laikosi pasaulio ratas. Be jo tasai ratas nesisuktų, gal net išvis subyrėtų. Tu pats mėgai sakyti : jei pakaktų vien meilės, viskas būtų pernelyg paprasta. Sutinku - vien meilės nepakanka, dar daugiau : nepakanka vien šviesių jausmų, kad žmogaus pasauis būtų stabilus. Tas skriejantis likimo keliu automobilis tarpais privalo įjungti ir kitokias pavaras, antraip įstrigs ir užsibuksuos. Be baimės ar neapykantos nebūsi tikras žmogus, o tik susižavėjęs ir apsalęs veršelis."

"Aš net pernelyg gerai suvokiau,kad, norėdamas užsiropšti ligi jų aukštumos, turiu mąstyti ir tobulėti, dirbti dieną naktį ir dar daugiau. Ne , aš nepanorau nusitempti jų žemyn ligi savo lygio (o tokie norai  dažnai nugali!). "

"Iš čia anapus, daug kas matyti geriau negu jums, besigrumdantiems realių įvykių sukuryje. Matau, kad eini teisingu, tikruoju keliu. Matau, kaip baiminiesi juo eidamas. Patikėk : kiekvienam žmogui tėra vienintelis tikras kelias - jo įsitikinimų, jo teisybės suvokimo kelias."

"Jei sušuksi pačią protingiausią pasaulyje mintį - jos niekas neišklausys, visi iškart paklaus : o kas jis toks?"

"Tu jautiesi saugus tik būdamas vienui vienas. Aš šitaip jaustis niekad nemokėjau."

"Berods La Briujeras yra sakęs, kas visos žmogaus nelaimės kyla iš nemokėjimo būti vienam su savimi."

"Protingesni,didingesni už mane žmonės dažniausiai ieško atsakymų vieni, o paskui žiauriai kankinasi dėl savo vienatvės. Tiesa, jų nesmaugia baimė, bet jie klaikiai kamuojasi, negalėdami rasti bendraminčių, bent klausytojų ,galinčių ir norinčių suvokti jų mintis ir siekius."

"Toks žmogus sutinka paaukoti dalį savęs, kad likusioji dalis visad būtų apsaugota.

Alternatyva tokiam keliui tėra viena - tavasis kelias : kiekvieną akimirksnį išlikti savimi, neaukoti nė krislelio savimonės, tačiau visą laiką žinoti - kiekvienoje padėty, bet kurioj situacijoj niekas tau nepadės, atsakysi už save pats, kausiesi pats ir pralaimėsi pats. Ir niekad nebūsi apsaugotas."

"Intelektualai yra pernelyg dideli individualistai. Jie nelinkę aukotis, jie pernelyg save vertina."

"Vien nelaimės tėra šiam pasauly, o laimės nėra - laime vadiname išsigelbėjimą nuo nelaimių."

" "Siela" - keistas ir nesuprantamas žodis. Kartais manydavau,kad jis išvis neturi prasmės, o kartais - kad tai vienintelė prasminga sąvoka pasaulyje. Aš manau, kad žmogus ne visad sutampa su savo siela, netgi dažniausiai nesutampa. Aš manau, kad visas žmogaus gyvenimas - tai pastangos susigrąžinti savo pasiklydusią sielą."

"Žmogui neturi rimtai rūpėti kasdienės duonos pelnymas, antraip jis ieško vien tos duonos, o ne savo pasiklydusios sielos."

"Bandžiau ramiai pamąstyti, tačiau nuobodi įvykių tėkmė  nešė mane nesulaikomai. Mūsų gyvenimas taip jau sutvarkytas, kad  neturėtume laiko ramiai pamąstyti."

"Viena didžiųjų  žmogaus nelaimių yra ta, kad jo kūnas ir net smegenys kuo puikiausiai išsiverčia be jokios sielos."

"Mes  taip atpratom nuo spalvingų žmonių, kad sutikę daugialypę asmenybę, visiškai sutrinkam.  Mūsų gyvenimas toks monotoniškas, o žmonės tokie banalūs, kad visai pamiršom pasaulio įvairovę. Mes taip įpratom prie vienareikšmių personažų, kad sutikę kitokį, nebežinom nei kaip elgtis, nei ką galvoti."

"Kada žmogaus gyvenimo indas sudūžta, nereikia rankioti šukių, lipdyti jų.Geriausia žiesti suvis naują indą."

"Draugą rasti sunku, galbūt visų sunkiausia."

"Žmonės taip įprato slėpti teisybę, kad galiausiai nė patys nebežino, ką jie iš tiesų galvoja. Veik neįmanoma įšklausti žmogaus apie jo tikrąjį manymą, jis nejučia tau sumeluos, padailins ar pabjaurins savo tikrąsias mintis. Mūsų sujauktame gyvenime absurdiška tiesiai klausti kokio žmogaus :  ką tu iš tikrųju manai apie mane? Tave geriausiu atveju palaikys idiotu. Nors ne, išsyk pradės svarstyti, kokių turi slaptų ir negerų kėslų. Niekam nė į galvą neateis, kad tikrai nori sužinoti teisybę. Kiekvienas iškart ims spėlioti, kodėl užduodi provokacinius klausimus, kokį atsakymą nori išgirsti ir kam jį panaudosi. Žmonės seniai pamiršo sokratišką priesaiką, "pažink save" , Kiekvienas, panoręs jo laikytis, atrodo itin įtartinas."

"Iš kitų nieko apie save nesužinosi. Jie pateiks tau skirtingus tavo atvaizdus, Bet nė vienas nebus tikrasis."

"Prisimindamas anuos metus, vis noriu parašyti laišką Albertui Kamiu, didžiajam absurdo žmogaus specialistui. Miglotą, man pačiam ligi galo neaiškų laišką. Kamiu pernelyg anksti užsipliekė toje autokatastrofoje, jis dar privalėjo šį tą pridurti prie savųjų jaunystės minčių - išmintingo, jau nurimusio senio lūpomis."

"Tai minia. Tai juk lietuviai. Ar matei kada nirštantį, prie būdos pririštą šunį? Jis piktas, tiesiog baisus, atrodo, paleistum - bemat sudraskytų. O kas nutinka, kai nutrūksta nuo grandinės? Jis laksto kaip pamišęs, skalija orą, vartaliojasi po pievą, kol vėl jį pagauni ir pririši. O tada... svarbiausia, kad įvyksta tada. Gal jis puola graužt grandinę? Gal jis tampa mirtinai pavojingas? Ne, mano mielas, jis įlenda į būdą ir užmiega, pavargęs ir laimingas. Mes vėl parišim šunį grandine - ir viskas."

"Neišsipildo sapnai, lankantys ligonius, liūdinčiuosius, žiauriuosius, įsimylėjelius ir girtus."

"Reikia laužyti taisykles. Reikia atsisakyti iškart visų įpročių. Žmonės įprato gyventi išvien neteisingai, o paskui tikisi, pamainę kokį vieną neteisingą dalyką, pasiekti laimės."

"Samprotaujantys nebūna laimingi."

"Mirę mes suprantame lygiai tiek pat, kiek supratome gyvendami - kitaip tariant, nesuprantame nieko."

"The rest is silence."

R.Gavelio kapas Antakalnyje

Naivoliški pasvarstymai

Po daugybės naktų ir dienų, vėl atsitiko tai,

Ryte, prieš pat suskambant žadintuvui, prabudau ir nesuvokiau kur esu.

Nekenčiu. Nekenčiu ir prakeikiu šį jausmą.

Tai yra smegenų sprogimas/šlykštus adrenalinas ir chaotiškas minčių plaukimas vienu metu.

KUR aš? Kieno čia lova? Namai? Dar viena skylė senamiesčio pakraštyje?

Šlykščiuosi tuo.

Ir tai visada įvyksta tuomet, kai per ilgai užsibūnu vienoje vietoje.

FAAK. Mai breiiin.

Nepaisant „kur esu?“ sindromo, paskutinės atostogų dienos gimtame kaime bėga greitai. Tyras oras. Močiutės gaminamas maistas. Šiluma. Šuo ir katinas šalia. Apsnigtas stogas. Pilnatis. Skausmingai tirpstantys varvekliai. Kaimyno revolverio šūviai. Alkoholikų – „laba diena“.

Viskas būtų pakenčiama, jei ne sapnai apie tai, ką turėčiau pamiršti.

Kodėl neįmanoma miegoti nieko nesapnuojant? o atsikėlus, būti pailsėjusiai ir gerai nusiteikusiai?

Kaip visada mano smegenys sako – imposibruu.

Mintys, kurios kankina dienomis ir mindfukiniai sapnai neleidžiantys ramiai miegoti.

Fun fun funnn.

Dauguma sako, jog nori būti vieni, kad apie viską pagalvotų . tipo sveika labai.

Nė velnio.

Tai yra baisu. Tragiška. Visa ta vienatvė, tik kursto antisocialumą, norą žudytis ir mąstyti koks beprasmiškas ir pilkas šis gyvenimas.

Iš vienatvės man gimė tik keletas gerų darbų, ir kaip ne keista milijonas žudančių minčių.

Atsisakau šito... lygiai taip pat, kaip ką tik numestos cigaretės. Iki. Gudfakinbay.

22dienos nevartojant alkoholio, ir kitų svaigalų.

Praleistas ne vienas vakaras kviečiant „pasibūti“. O viename tokiame, teko ilgai svarstyti, ką po galais aš čia veikiu, tarp šių girtų morozų?

Asdfghjkl;

Alkoholio nei kiek nepasigendu, ir svarstau ,kad užsibrėžtą tikslą – „30dienų be svaigalų“, reikia keisti. Mąstau ir toliau nevartoti alkoholio, taip blaivindama savo sprendimus ir gyvenimo būdą.

Tolesnis tikslas, atsisakyti bet kokių alkoholio atmainų iki pat vasario28d.

Drąsu. Žinant, kad studento gyvenimas yra neatsiejama šventė, barų lankymas, ir tobulo flirto menas.

Tiesa, galvojau, kad galiu atsisakyti kavos ir energetinių gėrimų.

Nepavyko.

Tačiau kiekį mažinu iki – vienas kavos puodelis ryte, ir ne daugiau, kaip 3skardinės pasakiško redbulio per savaitę.

                                                                     

Atrodo, kas čia sunkaus negerti kavos..  sutikus tokius žmones, galėčiau atsukti jiems nugarą ir demonstratyviai nueiti.

Priklausomybė nuo kofeino yra tokia pati priklausomybė, kaip rūkymas ar raudono vyno taurė prieš miegą.

Tai yra ritualas. Nubudimas.

Man kava – kaip alpių pieno šokolado gabaliuko mėgavimasis, po 100metų cepelinų valgymo.

Visas aukščiau išvardintas savo sukurtas „GYVENIMO taisykles“ susikūriau tam, kad gyvenimas ne taptų palaida bala, kurioje kiurksiojau švenčių metu.

Nemėgstu jausmo, kai negaliu savęs kontroliuoti.

Nemėgstu, kai mano lūpomis kalba apsvaigęs, susireikšminęs, niekam nepavaldus žmogus.

Po vieno tokio įvykio, supratau, jog laikas daryti išvadas

Tikiuosi, pokyčiai bus į naudą.

Visų taisyklių sukūrimo esmė :

Tai lyg turėti darbų kalendorių, ir sekti įrašus, matyti – kas, kur ir kada.

Kaip prekių sąrašas einant į parduotuvę, leidžiantis apsipirkti taip, kad nebūtų išleisti pinigai nereikalingiems daiktams.

Taigi, dabar visi žinote, kaip gyvenu.

Įjungtas laukimo rėžimas.

Laukiu stebuklingo pavasario! O kad nebūtų taip nuobodu, retkarčiais sudarinėju evil planus :>

Heh,pastebėjau, jog šiandien labai šviesi diena, tad mano palinkėjimas, šio itin keisto blogo skaitytojams-

BŪKIT ŠVIESŪS.

NEBŪTINAI BLONDINAI.

ŠVYTĖKITE VIDUMI.

:***

Naktinis gyvenimas

Visai išsimušęs iš normalaus arba normalesnio miego.Nemiegu parom,nemiegu tik naktim.Kažkas ima judintis ir keltis į darbus ar į mokslus ,o tu trauki į guolį ir tai nelabai motyvuotai,o tenais dar ir vartaisi kol atsijungi.Nedidelės alkoholio dozės naktimis neperdaugiausia padeda atsijungt, o didelės tai ryte suteikia nepilnavetiškumą.Pamiegi kelias valandas ,pasivartai dar kelias ir galiausiai supratęs ,kad nieko nebus keliesi,o naudingo atsikėlęs nieko taip ir nenuveiki.
Teks imtis griežtenių priemonių.

Dzenas ir motociklo priežiūros menas

Švenčių metu naktimis perskaičiau jau senai vis planuota perskaityti šią Robert M.Pirsig knygą .Kaip  pačioje pradžioje knygos parašyta tai čia nei įprastinė knyga apie dzenbudizmą, nei labai ką sužinosi apie motociklą joje. Bet knyga tai tikrai gera.Vietomis labai lengvai susiskaito,o kartais tenka sulėtint skaitymą ir ilgai viską gromuliuoti.
 Citatų daug nedėsiu , nes būtų labai ilgos, o ir geriausia perskaityti visą knygą patiems.
 Tokia gan dažna žmonių problema:

Štai  kodėl  tie  žmonės  tokie  vieniši. Tai atsispindi jų
veiduose .  Iš pradžių maža susidomėjimo  liepsnelė,  o  po
to jie temato  tavyje kažin  kokį  objektą .  Tu  - ne  tai.  Ne
tai, ko jie ieškojo. Tavęs  nerodo per televizorių .

Ir dar į arklių temą :

Štai  kodėl  Platonui  atrodo  būtina  atskirti,  tarkime ,
"arkliškumą"  nuo  "arklio",  sakant,  kad  arkliškumas  yra
realus,  nekintamas,  teisingas  ir nejudrus,  o  arklys - tai
paprastas,  nesvarbus,  praeinantis  reiškinys .  Arklišku­mas

 yra  gryna  Idėja. Arklys,  kurį  matome,  yra  kintančių
apraiškų  rinkinys,  gyvas  arklys,  kuris  kiek  tik  nori  gali
keistis ir judėti,  ir netgi čia pat vietoje nusprogti nei kiek
nepakenkdamas  savo  arkliškumui,  kuris  yra  Nemarusis
principas  ir gyvuos  amžinai  drauge su senovės  dievais. 

 

Aristotelis  manė,  kad  mirtingasis  Apraiškų  arklys ,
kuris  rupšnoja  žolę, vežioja žmones  ir duoda gyvybę kumeliukams,

 nusipelno didesnio dėmesio, negu jam skyrė Platonas.  

Jis  pasakė,  kad  arklys  - tai  ne  tik  Apraiška .
Apraiškos  yra  susijusios  su kažkuo  nuo  jų  nepriklausan­čiu  ir nekintamu,

  kaip  ir Idėjos.  Tą  "kažką",  su kuo  yra
susijusios  Apraiškos, jis  pavadino  "materija".  Ir kaip  tik
tuo  momentu,  nei  vėliau,  nei  anksčiau,  radosi  mūsų
šiuolaikinis  realybės  supratimas. 

P.S. Radau dar citatų iš keletos seniau perskaitytų knygų, tai gal bus daugiau kažko panašaus.

GERI(A) ŽMONĖS

Via Vaskeviciute .

Flashbackai

Praėjusieji prasidėjo naujametiniu pasivažinėjimu dviračiu.Šie taip pat.Gal taps tradicija.

...