Stovėjau virtuvėje vienmarškinė, pasirėmusi į kriauklę. Susirūpinusiu veidu skaičiavau grindų plyteles. Mintyse sakiau penki, kai įžygiavai lyg niekur nieko. Nudelbiau akis į kriauklę, pasukau mėlyną rankeną ir sužiūrau į pursluojantį šaltą vandenį. Tuo pat metu priėjai arčiau.
Apsimečiau nieko nematanti ir negirdinti, balsą namuose seniai buvau praradusi.
Būčiau ir toliau vegetavusi lyg daržovė šaldytuve, bet staiga pajutau šiltą ranką tingiai ropojančia mano skaisčia rytmetine oda. Marškiniai prasiskyrė. Anieji pakilo tiek, jog odos plaukeliai spėjo pašiurpti nuo tyro, vėsaus pavasario oro.
Niekada neuždarydavai lango, net kai prašydavau.
Kvėpavimas suintensyvėjo, kvėpuoju giliau ir rečiau. Jokių minčių. Nors gal viena, atsisukti, ar ne. Nenorėdama išbaškyti žavingai suvaidintos akimirkos, atsidaviau jai kiek tik galėdama.
