Vienmarškinė

Stovėjau virtuvėje vienmarškinė, pasirėmusi į kriauklę. Susirūpinusiu veidu skaičiavau grindų plyteles. Mintyse sakiau penki, kai įžygiavai lyg niekur nieko. Nudelbiau akis į kriauklę, pasukau mėlyną rankeną ir sužiūrau į pursluojantį šaltą vandenį. Tuo pat metu priėjai arčiau.
Apsimečiau nieko nematanti ir negirdinti, balsą namuose seniai buvau praradusi.
Būčiau ir toliau vegetavusi lyg daržovė šaldytuve, bet staiga pajutau šiltą ranką tingiai ropojančia mano skaisčia rytmetine oda. Marškiniai prasiskyrė. Anieji pakilo tiek, jog odos plaukeliai spėjo pašiurpti nuo tyro, vėsaus pavasario oro.
Niekada neuždarydavai lango, net kai prašydavau.
Kvėpavimas suintensyvėjo, kvėpuoju giliau ir rečiau. Jokių minčių. Nors gal viena, atsisukti, ar ne. Nenorėdama išbaškyti žavingai suvaidintos akimirkos, atsidaviau jai kiek tik galėdama.



Ties ausimi pajutau šnopavimą. Tiesa, ramesnį nei mano. Ranka pasiekusi kaklą įsigudrino sliūgti krūtine žemyn. Vis dar buvau įsirėmusi į seną, varinę kriauklę, kurią kažkada sumontavo antro aukšto kaimynas.
Susikaupiau ir atsisukau. Įsistebeilijau tiesiai tau į akis. Rudas ir taip gerai pažįstamas. Žiūrėjau klausdama kodėl ir už ką.. Bet viskas ką gavau - atsainus bučinys į skruostą. Nusivylimas. Tą kartą tik tiek pajutau.

Tada pradėjau klausti savęs, jei viskas, ką tau jaučiu, yra tai, kas kelią man liūdesį, kodėl tu dar čia.
Atsisėdai mano kėdėje, priešais mažytį virtuvinį langą, pro kurį sklindantį šaltą orą jaučiau prieš minučių keletą.
Paėmei mano puodelį. Tą, su rudai melsvomis gėlėmis juodame fone. Ką tik buvau pasidariusi gardžios, kolumbietiškos kavos. Draugės dovana. Įmetei du kubelius cukraus, kaip nedora - pagalvojau. Atėmei viską, kas mano ir dar sugadinai.
Kol aš mąsliai žvelgiau į savo puodelį, esantį tavo trijų žiedų karalijoje, kitame kambaryje suskambo telefonas.
Man - sušukau. O kodėl sušaukiau?! paaiškinti sunku. Virtuvėje nebuvo nieko kito, tik aš, tu, mano kėdė po tavęs ir mano puodelis, tavo rankoje.
Skambino jau nepamenu kas, bet turbūt kažkas nereikšmingo, parduoti ar reklamuoti ką nors norinčio.
Grįžau. Vis dar vaikštinėjau vienmarškinė. Rytas, savaitgalis, namai. Viskas ko reikia tam, kad galėtum sau leisti vaikščioti toks.

Pakilai nuo kėdės ir vėl leidaisi į žygį manęs link. Trys žingsniai, tokia artumo kaina. Nors iš šono viskas ir atrodo beprotiškai idiliška- kaupėsi ašaros. Kenčiau ir galvojau kiek ilgai bus visa tai.
Priėjai lyg niekur nieko, vėl pakštelėjai skruostan. ačiū už kavą. ar kažkas panašaus

Puodelyje liko tik nuosėdos. Tuomet suvokiau, kad visad taip. Širdis - kaip kavos puodelis, pirma karšta ir laukianti, o po to suteršta ir palikta.

Išploviau puodelį dar kartą, tačiau kavos kvapą vis dar jaučiau, čia kaip su širdimi, pagalvojau.

Bet atėjo nauja diena. Kaista virdulyje kava, tik jau kita.