Nors oras buvo permainingas, šypsenų nepritrūko. Draugiškumas sklendė ore. Niekam nerūpėjo, ar tu gėjus, ar lezbietė, biseksualus tu ar transseksualas.. Tokių dalykų niekas neklausinėjo. Nes tai tavo reikalas, tavo ir niekieno daugiau, visi tiesiog džiaugėsi vienas kito kompanija.
Pabandysiu aprašyti tikrąjį parado veidą, tą, kurio nematė delfi ar alfos žurnalistai (nors žmonių iš tv3 žinių teko sutikti). Taigi, šeštadienio popietė, TJA autobusiukas atrieda į Rygą. Visi nusiteikę gerai, autobuse apytikriai - 50 žmonių. Prieš išeidami į gatvę turėjome išklausyti instruktažo. Nuorodų, kaip neišsiskirti iš kitų, kaip nepykdyti ir neprovokuoti konfliktų su homofobais. Skamba kvailai. Tačiau taip nėra. Visi žinome, kad homofobai, nusiteikę naudoti smurtą prieš homoseksualus. Išklausę "pamokėlės" pasiėmėm atributiką ir ėjome parado vietos link (paradas vyko Rygos centre). Kaip jau minėjau, būtent eitynių metu smarkiai lijo, kruša draskė plakatus.. Aplink stovyniavo "paparacai", homofobai ir šiaip smalsuoliai. Nuo jų mus skyrė keletas anti-riaušinio būrio pareigūnų. Homofobai švilpė, kėlė pykčio persmelgtus plakatus. Neatrodė itin saugu, bet vienybė ir spalvos laimėjo šią simbolinę kovą - homofobai pabijojo lietaus, ir išsiskirstė. Tuo metu, "spalvotoji" liaudis nuėjo į saugomą parkelį ir ten tęsė savo šventę. Aplink plevėsavo Lietuvos, Latvijos, Estijos, JAV vėliavos. Skambėjo muzika. Nors šalia stovėjo baras, tačiau niekas nepiknaudžiavo alkoholiu. Paprastam lietuviui sunku suprasti - kokia šventė, jei nėra alkoholio? Nebuvo. Ir nereikėjo. Šventės dalyvius linksmino vietinės muzikantų grupės. Atlikėju buvo ir iš Lietuvos. Keletas merginų sudainavo lyrinių dainų. Aišku, koncerto vinis- grupė BETTY iš JAV. BETTY merginos buvo nepakartojamos. Nors jų įranga, viso labo kelios gitaros, violančelė (ar kažkas tokio, atleiskit nesigaudau muzikos pasaulyje) ir ipad'as. Koncertas buvo įspūdingas. Merginos tryško energija, gera nuotaika, ir užsidegimu tam, ką daro. Buvo gražu žiūrėti.
Grįžusi puoliau ieškoti jų dainų Youtubeje. Bendram vaizdui susidaryti, "metu" nuorodą.
Taigi, koncertas buvo puikus. Toliau, tiesiog sėdėjome parkelyje ir kalbėjomės. Prie mūsų staliuko prisėdo mergina, maždaug 23 metų amžiaus. Ji mus užkalbino latviškai, (kaip esami "braliukai" nesiskiriam nuo latvių, todėl tai buvo labai natūralu) nė nedvejodama išlemenau labas, ir toliau tęsiau pokalbį angliška gaidele. Mergina buvo labai maloni ,graži ir išsilavinusi. Pradėjome kalbėti apie orą, žmonių skaičių.. Tada paklausiau jos, ar ji viena čia. Atsakymas buvo paprastas - viena, nes mano mergina negalėjo ateiti. Pasidarė įdomu, ir paklausiau kodėl. - Todėl, kad ji negali rodyti savęs viešumoje, todėl, kad mes gyvename visuomenėje, kurioje visiems maga žinoti ,kas su kuo miega, todėl, kad tai gali pakenkti jos karjerai, todėl kad ją gali išmesti iš darbo.. Atsakymas buvo emocingas ir labai konkretus. Tiesa, nebuvo pykčio jos veide, tik gal kiek liūdesio.. Jos cigarečių pakelis tuštėjo, vieną alaus bokalą keitė kitas. Kaip visuomet, atsiprašiau už savo "broken english" sakydama "I'm too lazy to study". Ji nusišypsojo, ir pakvietė nueiti į jos mėgstamą barą, pasišnekučiuoti ilgiau.
Šioje pastraipoje, tęsiant mintį, privalau rašyti - deja. Deja, bet negalėjau nueiti į barą, ir tęsti mūsų pokalbio. Kuris darėsi vis įdomesnis ir įdomesnis. Su ja kalbėtis buvo nepaprastai jauku. Nebuvo barjero, jei suprantat apie ką aš. Ne su visais taip. Ne su visais. Taigi, atsiprašiusi ir padėkojusi už pokalbį išėjau autobuso link. (Mat, kaip tyčia, tuo metu buvo suplanuota važiuoti Lietuvos link). Ne viena ėjau, su manim ėjo dar kelios merginos. Mums buvo įsakyta nusiimti atributiką (vėliavas ir tt.) ir tik tuomet eiti per miestą, nežinau kodėl, bet mes nepaisėme šio reikalavimo, ir Rygos gatvėmis ėjome pasipuošusios vaivorykštės vėliavomis. Pavojinga, bet smagu. Kaip šiandien pamenu savo frazę, ištartą keliaujant autobuso link. - Žinot, saugiau jaučiuosi Rygoje su vėliava, nei Kaune - be jos" šią mano mintį palydėjo kolegių juokas. Na ir gerai - juoktis sveika. Bet tik praėjus kelioms minutėms, supratau, kad tai nejuokinga, tai baisu, ir tikra.
Grįžus į autobusą, norėjosi veiksmo, norėjosi pokalbių, visi buvo įsiaudrinę, girdėjosi diskusijos, girdėjosi juokai. Ir kaip tik tą akimirką mane apėmė miegas..
Mano susėdovui leidus, pamiegojau. Grįžus į Kauną, iškart pasigedau spalvų ir laimingų žmonių.. nukiūtinau bendrabučio link..
Taigi, privalau pasakyti - kad šios eitynės, tik sustiprino mano norą kovoti už žmones, ginti jų teises. Laukiu nesulaukiu kitų metų, kai eitynės vyks Vilniuje. Mes ir vėl išeisime į gatves, mes ir vėl žygiuosime. MES vėl parodysime kokie esame vieningi.
Ačiū visiems tiems, kurie buvo su manimi. Ačiū TJA.
*TJA - Tolerantiško jaunimo asociacija.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą