Tuos, kuriuos paminėjau naudoju pati. Praktiškai kas dieną. Ar bent jau tada, kai turiu galimybę tai daryti.
Netgi savotiška klasifikacija susikūriau. Tarkim, facebook'o puslapį naudoju bendravimui, Twitter'i - greitoms naujienoms, Tumblr'eri - pramogai, Myspace'a - muzikai. Turbūt tokia jų gausa yra reikalinga vien dėl to, kad vienas puslapis negali patenkinti visų mano poreikių. Dar neatradau "supertinklo", kuriame rasčiau visko ko man reikia. O gal dar nėra tokio..
Idealioji komunikacijos erdvė
Labiausiai mane gąsdina tai, kad mus nuolatos stebi, kad mes nebeturime asmeninio gyvenimo, kad viskas, kas yra Mūsų, tampa Visų. Netikit? Patikėsit..
Mieli facebook'o lankytojai, kodėl keliate itin asmeniškas nuotraukas? Kam ta erotika? Kam tas santykių "apnuoginimas"? 80% žmonių jūs nerūpite, 20% esate nesvarbūs. Ir tai nėra mano pesimistinis požiūris, tiesiog nematau tikslo, nusiperkant pieno, su juo nusifotografuoti, ir įkelti nuotraukas į socialinį tinklalapį, kad visi matytų, jog turiu pieno. Tai absurdiška. NESUSIREIKŠMINKITE ponai ir ponios.
Dauguma žmonių neišdrįs jums pasakyti, kad ta nuotrauka kurioje bučiuojatės (o gal labiau valgote vienas kitą) neatrodo itin estetiškai. Tuomet, jie spustelės Like. Parašys komentarą - oi jūs tokie grazuučiai ;**, ir naršys toliau, sėdės rūpintojėlio pozoje, rymos neutraliu veidu.
Kodėl mes?
Kodėl mes norime būti geresni, gražesni už kitus? Net nežinau, ar esu kompetentinga apie tai kalbėti, bet savo ruoštu, noriu kaltinti stereotipus. Jau nuo mažų dienų, mums buvo skiepijama, kad vaikinai - neverkiantys, stiprūs. Merginos - jautrios, trapios, namų šeimininkės. Turiu jums pasakyti naujieną - vyrai verkia, moterys mušasi. Iš karto labai atsiprašau tų, kuriuos sukrėtė ši žinia. Skaudu. Nelengva gi suprasti, kad gyvename XXIa. , kad esame Europos dalis. Kad esame Europa.
Prakeikti stereotipai. Prakeikta neišprususi visuomenė. Kodėl mes nenorime tobulėti, kodėl mes vis dar gręžiojamės, ir sakome - prie Ruso buvo geriau?!
YOLO arba aš esu čia ir dabar
Hmm.. jau savaitė, ir jokios nuotraukos, jokio būsenos atnaujinimo.. Jei nėra nuotraukos reiškia nėra gyvenimo? jei nėra nuotraukos, tai nėra prisiminimo? Aišku, smagu turėti nuotraukas, susidėti jas į albumą, ir senamadiškai postringauti - va, bus ką anūkams papasakoti. Bet ar nemanote, kad vaizdinė informacija taip užkariavo mūsų komunikacijos kanalus, jog visa kita užima tiesiog per daug laiko? kam skaityti straipsnį apie skraidančią katę, jei tiesiog galima pažiūrėti video? O šiaip, dėl katės nemeluoju.
Jau dabar egzistuoja video blogai, video paskaitos, ir t.t. Sako, gyvenimas greitėja, tad nevalia jo švaistyti, informacija turi būti greita ir paprasta. Tokia ji ir ęsti, ir mano aiškiaregystės dovana sako, jog viskas tik greitės ir greitės, nebeliks ilgų straipsnių, arba jie bus skaitomi tik labai mažos visuomenės dalies, tik tų, kurių interesus tai tenkins. Ir kaip mieli amerikiečiai sako - YOLO.
Na o tokia proga, neužmirškite pasitikrinti savo facebook'o :)
YOLO* - you only live once
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą