Čia tikriausiai karma, kai pagaliau nueini į paskaitas
ir tada pats dėstytojas nepasirodo. Prie
to pačio, tai galima paminėt ir tai, kai
tingi kur nors judintis, bet dėl pasižmonėjimo kam nors pasiūlai išlįst ir niekas vis tiek neina.
Šiaip, tai kepu
vaflius/blynus, o naktimis pasivaidena baltos mišrainės kvapas ir baisiausiai
jos užsimanau. Galų gale valgai savaitės senumo kotletus. Tuo tarpu, viena kaimynė
kasdien ateina spirito,o kita kaimynė su kuria beveik nebendrauju, susitikus kokias geras penkias minutes patyli ir netikėtai klausia ką aš mokausi ir kuo skirias tas nuo ano. Gal
kaimyniškesnė norėjo pabūt?
Viskas eina velniop, arba tiesiog prisiminiau, kad
tebeina. Savaigaliai prasideda antradieniais, kurie užimti ir bent kažkiek produktyvūs. Nelabai miegu naktim
ir nepanašu, kad kas aplink
miegotų. Nelabai matau dienos šviesos. Visada tamsu ir apsiniaukę. Primena „Dark
city“. Gal viskas taip ir vyksta: nebūna niekada dienos, o mums kasnakt pakeičia
prisiminimus, o pasaulis purvinas ir tamsus. Keisti, pranašiški ar jau regėti
sapnai aplanko dažnai. Susapnavęs, kad kambaryje laksto tarakonas atsikėlęs
pradedi tvarkytis. Dėl visa ko.
Laiko pojūtis ir nelabai koks. Turbūt visi laikrodžiai rodo
skirtingą laiką ir išėjęs į treniruotę
pakeliui nieko nesutinkti, salėje taip pat tuščia ir tada pagalvoji, jog gali būti, kad visai ne tuo laiku atėjai.
Atradimai:
- einant tamsoje miškeliu atrasti spragėsių krūmą.
- Kino teatro kėdė kambartyje. Geriausia įsigyt su kokiu gražiu numeriu (aš tai pasiėmiau numeris 13). Bet jau kai nueini į kino teatrą jautiesi kaip namie. Įsitaisai patogiai, išsitrauki ir atsidarai alaus ir jeigu priekyje niekas nesėdi dar ir kojas gali susikelti (P.S. noriu projektoriaus).
- Didysis mėnuo be svaigalų didesnis išbandymas ne pačiam, o kitiems. Kai kurie niekaip nesupranta kas kodėl ir kaip.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą