2013 m. lapkričio 19 d., antradienis

so hipster. much lost.

Kai rudeninis žvarbus vėjas glosto skruostus, nejučia pradedi niūniuoti kalėdines daineles. Ko pasekoje mąsliai pagalvoji, jog kalėdos tik butaforija, o papuošta eglutė yra netikra, kaip ir viskas, kas šalia.
Išsitraukęs suktinę lėtai pasukinėji ją tarp pirštų. Įprotis.
Vis dar keiki save, jog pametei buržuiškiausius turėtus degtukus. so hipster. much lost.

Susigūžęs ir kiek sutrikęs rūkai. Rodos, lyg visi į tave žiūri. Nudelbi akis žemyn ir toliau kiek spartesniu tempu bučiuoji cigaretęs minkštąją. Prieš akis sušmėžuoja plaukai. Tokie iki skausmo pažįstami, rodos užuosti gali.
Baisu pakelti akis. Niekada nežinai, tikra vis tai ar ne. Įtikinęs save, jog viskas gerai ir suskaičiavęs iki 3 apsižvalgai aplink. Kaip ir tikėjaisi, esi vienas. Vienumoje tarp žmonių. Tarp visų bėgančių, skubančių, nuolatos kalbančių.. Ši vienatvė beisnesnė, nei būtis kalnuose tarp upelių ir kalnų.
Ši vienatvė siaubinga. Ji nieko neduoda, bet atima viską.
Praėjęs vaizdinys tebuvo tik dar vienas pasąmonės pokštas.  
Nejuokinga žinai - sumurmi pusbalsiu.
Vėl visi spokso.
- Na ir idiotas, kalba su savim. Tolimiau pasigirsta išblurę garsai.
- O kad rūpėtų tau kas, ar jauti? sakyk, ar jauti tai? pamažu sufokusuoji žvilgnį ir tuščiai žvelgi į draugo akis. Iš kur tiek klausimų.. iš kur tiek noro žinoti.
- Mano autobusas. Mikliai sprunki iš beviltiško monologo ir tęsi savo klaidžiojimą autobuso salone.
Pažįstamas alkoholio tvaikas.
-Ne pirma diena. Sukikeni lyg vaikas, biologijos knygoje pamatęs nuogą krūtį.

Nors kryptis visada ta pati, atstumas skirtingas. Kartais važiuoji ilgai.. daug negalvoji. O būna, kaip šį kartą, staiga parsirandi namo.

Virdulys čia kitoks. Triukšmingas. Bet tik taip gali išsivirti kavos.
Gerti kavą vienumoje yra gerai. Kambarys prisipildo malonaus kvapo. Kartais, jei įsiklausai, gali girdėti, kaip vienu aukštu aukščiau gyvenantys žmogai nuleidinėja klozetą.

Gyvenimiškos pararelės stebina.
O melancholija ir sinchroniškas tingumas žudo visą, ką sakei darysęs.
Kol gurkšnoji Gloria pro akis praslysta visą, ko nepadarei ir visą, ką norėtum daryti. Pastarasis momentas atsikleidžia jau matant Glorios dugną.

Šitie vidiniai kivirčai primena muilo operą. Tik be Alechandro.. bet su Rozmarijom ir Gvadelupėm.



Kol stebini vaikus provincijos mokyklose savo IQ ir feministinėm idėjom, pienas gįšta tavo šaldytuve, kaip ir pažadai, kurie turėjo būti darbais.

-mikiminimū

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą