 |
| Tikrasis švenčių veidas. |
Bukowskio knygos išdidžiai guli paštomato stalčiuje primindamos, jog šventės baigėsi kartu su dirbtinėmis šypsenomis, apipelijuse silke šaldytuve, bei taip ir nepanaudota šventine nuotaika.
Nors mirksinti haliuciogeno prisipildžiusi girlianda vis dar blyksi lyg pamišusi, ehh palikim ją dėl jaukumo.
Balkone žaidžia vėjai. Jų žaidimas negarbingas. Vis kėsinasi praskleisti chalatą ir išleisti laisvėn styrančios nuo šalčio kojas. Šiuo metu laiku, tai įprasta.
Kol Bukowskis ilsis valdiškame stalčiuje, kiemo vaikėzai vis dar sprogdina užsilikusias petardas, kartas nuo karto skardžiu balsu sušukdami - mažule, kur eini?!
Sausio pirmąją stovėdama prie kasos ir pirkdama mineralinį pasijutau nejaukiai. Pagalvojau, jog dabar kasisninkė mano, jog esu prakeikta alkoholikė besivaduojanti ryto troškulyje. Tolesnės mintys ėmėsi gvildenti pasaulio paslaptis, tad kasininkę ir jos dirbtinę šypseną greitai pamiršau.
2014 sutikti su kakavos puodeliu rankose man priminė santa barbaras, nusivylusias namų šeimininkes ir Daktarą Hausą, kurio šitam sakinyje net neturėtų būti.
Nauji metai leido man suprasti, jog tabakas kurį pasiskolinau iš patėvio nėra tinkamas suktinėmis. Ir iš vis ar tinkamas jis kam, nėra aišku.
EL EMO mėlynas šventinis pakelis, su snaigėmis mane priverti balsu nusijuokti. SNAIGĖS aww.., kaip miela iš tabako pramonės. Jie irgi apie šventes pagalvoja.
Nutariau ištuštini jį ir atiduoti kokiam vaikui pažaisti.
Tik paskui prisiminiau, kad visi mano pažįstami vaikai turi darbus, antras puses ir moka komunalinius už elektrą.
Numečiau pakelį. Vėl paėmiau tabaką. Pasukiojau tarp pirštų dar kartą įsitikindama, jog jis niekam tikęs.
Vos pasastebėjusi, jog kambariokė ruošiasi pokalbiui, įsijungiau Harį Poterį ir atsidaviau Hogvartso malonei.
Pavyko.
Šį kartą lengvai išsisukau.
Galvojau paverkti dėl Dobio mirties, bet susilaikiau. Per daug akių. Reikia verkti tyliai. Kaip mokė komunizmas (red.pas. neaišku ar čia realus faktas, ar tik mano sugalvotas).
Kol Voldemortas juokėsi iš Hario, pasidariau kavos.
Tada supratau, jog ji per balta ir per saldi. Kelio atgal nebuvo. Nei man, nei Hariui.
Lengvą šleikštulį padėjo įveikti tumblerinimas.
Rebloginau patinkančius paveikslėlius, ir staiga kažkas į duris pasibeldė.
Paštininkė? negali būti, ji gi tik rytais mane aplanko, pažiūri ar dar gyva.
Išlemenau, - užeikit.
Durys prasivėrė ir drąsiai įžygiavo trys merginos. Truputį išsigandau, ką šį kartą galėjau tokio padaryti, kad atėjo net trys??
Jos įtariai šypsojosi ir žaibo greičiu, iš didelės juodos rankinės ištraukė Chanel kvepalų mėginėlį..
Nepasimečiau, ir maloniai pakviečiau prisėsti.
Viena iš jų įtartinai į mane žiūrėjo.
- Gal kakavos gersit? kava šiandieną neskani pas mane..
Sinchroniškai visos pasukiojo galvas kairėn ir dešinėn..
Nesupratau, ar aš joms nepatinkau, ar nemėgsta kakavos.
Tikriausiai nemėgsta kakavos.
Pauosčiau visus pasiūlytus mėginėlius ir tada pasakiau, jog neseniai nusipirkau Donna felice.
Nenorėjau liūdinti mergaičių, tai užsiminiau, jog gali pas mane užsukti kitą kartą.
- Užeikit bet kada.
Omeny turėjau, kad jos gali ateiti kada tik nori. Tiek ketvirtą ryto, tiek ir dvyliktą dienos galėčiau tyrinėti ir leistis į jų siūlomą kvapų pasaulį..
Nors ir pažadėjo dar kartą užsukti, manau daugiau jos neateis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą