2014 m. sausio 16 d., ketvirtadienis

Stotelė

Pradvokęs pigiu vynu parslinkai naktį namo.
Durys buvo užrakintos, tad visą amžinybę ieškojai raktų kišenėje, nors jau senokai juos buvai įkišęs spynon.
Visad mėgdavai susikišti krūvas nereikalingų daiktų į kišenes. Pradedant senais čekiais ir baigiant panaudotomis servetėlėmis. Įsiriogzdinęs kambarin numetei 43 dydžio batus kampan ir nuslinkai virtuvės link. Įsijungęs blankę lempelę sėdai užstalėn.
Ant palangės stovėjo vakarykštis gėralas. Raudonomis, kraujo spalvomis išdažytomis sienelėmis.
Įsipylęs stiklinėn, birzgalo dugne kažką pamatei. Juodo ir tamsaus. Kiek patrynęs akis supratai, jog laimės butelio dugne nerasi, tad tvoskei jį žemėn.
Antro aukšto kaimynai tuomet apsivertė ant kito šono.

Keldamasis nuo kėdės timptelėjai kelnes aukštyn. Jos taip dailiai nesilaikė, kaip ankščiau. Būtum pagalvojęs, jog numetei svorio, bet nepagalvojai.
Priėjęs prie lango pažvelgei į tuščią autobuso stotelę, vasarą ten ilgai sėdėdavai, nors gal ilgiau rymodavai.
Nieko kito daryti taip ir nemokėjai.

Rytui auštant, tu kaip senas kiemo katinas pasirąžei ir nukiūtinai klozeto link. Staipeisi lyg teritoriją ženklindamas. Stabtelėjęs prie veidrodžio sunkiai atpažinai save. Barzda dengė smakrą, o ūsai apklojo nuo šalčio apvytusias lūpas. Išpurtęs vyno likučius grįžai kambarin.

Vėl žvilgtelėjai pro langą. Televizoriaus tau niekad taip ir neprireikė, realijos buvo kieme.
Susikaupęs užsidėjai Mendelėjevo laikų kepurę ir išėjai laukan. Išėjimas tau priminė gimimą, - pirmas vaiskus oro guršknis, blieskianti šviesa ir baimė. Nors tiksliai nežinojai, ar gimdamas taip jauteisi, bet gimimą įsivaizdavai būtent taip.

Eidamas dar nežinojai kur eini. Galvoje turėjai daug minčių. Net buvai bepradėjęs galvoti, kad kokia moteriškaitė pamačiusi tave tokį apskretusį ir sušalusi pasisiūlys sušildyti ir pamaitinti.

Po poros valandų vėl stovėjai prie namų. Aukštas ir kiek pavargęs. Tu kaip panaudota kalėdinė eglutė. Šakos nusvirusios, bet gyvasties dar ęsti.

Prisidegęs negrabiai susuktą suktinę atsisėdai ant suoliuko, prie stotelės.
Žiūrėjai į namo langus ir kažką pusbalsiu burbėjai, kol galiausiai supratai, kad niekas tavęs šiandieną neišgelbės.

Pinigų kiekis buvo proporcingas tavo draugų skaičiui.
Tu visada žinojai, kad žmonės daugiau atima, nei duoda. O iš tavęs jau buvo atimta viskas, ką galima atimti.








Komentarų nėra:

Rašyti komentarą