OK

Jeigu prastai sekasi užmigti naktimis sako, jog yra gerai pasivaikščioti prieš miegą.

OK.

Eime.

Užsilipi ant kalno, kur aplink visi mėgaujasi artėjančia tamsa, smagia kompanija, svaigalais ir  artėjančia vasara. Susitinka du būreliai ir iš jų dvi merginos džiaugsmingai susikalba:

- Ei ,tu mane gelbėjai kai vėmiau! Kaip faina vėl tave susitikt!

- Jooo , tikrai kaip faina!

Barbakanas.

O va netoliese jau matau kaip du bičiukai kelia per tvorą dviratį ir kažin kokį susuktą didelį plakatą.(vienas tikrai fizikas tai ir  spėju, kad FIDI spamas bus tame plakate).Ir tamsoje nusėlina prie apleisto pastato.

Po penkių minučių visa mūsų kompanija susirenka. Beveik visi vienas kito nepažįsta. Greitas  prisistatymas ir aš kaip visada nepamenu vardų/veidų. Vienai merginai prisistatinėjant visi  vietoje vardo išgirsta „pana“. OK.

Pasikeičia visų vardai. Visi tampame Panom ir  Bičais. Nors man nesunku prisimint bus vardus.

Patraukiame link pirmojo tikslo. Jau nueinat matau, kaip ant pastato jau pakabintas plakatas.

Per krūmus užbėgame kalniuku prie plytų tvoros. Kam sunkiau sekasi padedame persikelt. Kai dviese šokam ant tvoros ir mėginame per ją persisvert, visa siena pradeda siūbuoti. Sustingstame ir jau daug atsargiau leidžiamės nuo jos. Nesinori aukštesnės nei dviejų metrų plytų tvoros užsiversti ant savęs, pačioje vakaro pradžioje. Kitos sienos jau apgriuvusios ir mums tereikia landžioti per tarpus ir skyles. Mus labiausiai dominę pastatai šviežiai užbarikaduoti, bet daugybė kitų yra šalia, tarp kurių sienų vaikštome visiškoje tamsoje kliūdami už plytgalių ir vis užlipdami ant stiklo šukių. Net keista pasidaro, iš kur čia tiek to stiklo. Stogai nesunkiai pasiekiami. Svarbiausia, iki kol juos pasieki dėti kojas ten, kur reikia ir nenusiridenti apačion, ar nesukelt kokio didesnio triukšmo, kuris prikviestų sargus.

Taip aplankome keletą stogų, pasižvalgome po savaitgalinį miestą ir jo šviesas, kurios nors ir  nustelbia žvaigždes, bet bent nuo stogų jas dalinai atstoja.

Kovojantys su savo baimėmis persisveria per stogo kraštą ir pažiūrėję į jas džiaugsmingai spjauna joms į akis.

Ant vieno stogo būdami sulaukiame svečių – kito būrelio garsiai šūkaliojančio ir blizginančio išmaniaisiais. Abi grupelės kartu pastovi, kol nusiropščia visi mūsų grupelės Panos ir Bičai ir  keliaujame prie kitų stogų.

Priėję prie paskutinio pastato pralendame pro tvorą, kuri juosią teritoriją. Pradedam ropštis per sienas į pastato vidų. Aš persisveriu per linguojančią sieną ir virš jos pakimbu tvirčiau įsikibdamas, nes už jos matau tik nesibaigiančią tamsą. Tuo pat momentu Bičas už nugaros tik pasako „Vietoje tavęs to nedaryčiau“. Mano vienintelė mintis „OK“. Nusileidžiu į pradinę vietą ir lipu per sieną už kurios nelaukia lifto šachta. Kiti užlipimo keliai užblokuoti, tai tenka ropštis sijomis iki viršaus. Tikimės, kad žmonės iš gretimų pastatų langų savaitgalio vakarą randa geresnių užsiėmimų, nei skambint apsaugos tarnyboms ar policijai. Kadangi tai paskutinis šio vakaro stogas, pabūname ant jo ilgiau, pakeliam tostus už mus, aptariam aktualijas, šiek tiek daugiau kalbų apie mus visus, filosofinės ir kitos temos, simbolinis „laužas“, net keletas anekdotų. Prieš lipdamas žemyn pastebiu nupieštą didžiulę saulę ant stogo, kuri vieniems šypsosi, o kitiems rodosi liūdna. Nusileisdami sijomis surengiame nedideles lenktynes. Svarbiausia neužmiršt to, kad nereikia nusileist iki sijų pačios pabaigos, kur laukia trumpas skrydis. Kol nusileidžiame niekam jau nebesvarbu kas laimėjo lenktynes. Prieinu prie lifto šachtos pažiūrėt ar giliai būčiau kritęs už „ne tos sienos“. Persisveriu per sieną ir su žibintuvėliu pasišvietęs pamatau, kad daug giliau negu tikėjausi. Dar mėginu įžiūrėti kokie daiktai mėtosi apačioje ir šalia per tvorą persisvėrusi Pana paklausia „Spjaunam?“, tada akimirkai susiraukia ir persigalvojus pasako „ Nors ne, smirdi tenais“. Pagalvoju, kad gal kas nors jau ankščiau jau ten buvo nukritę ir skleidžia tą negerą kvapą. OK.

Dar šiek tiek paeiname visi kartu ir atsisveikiname. Paspaudžiame vieni kitiem rankas, apsikabiname. Vieni sako, jog dar susimatysime, o aš kaip dažniausiai pagalvoju, kad tikriausiai nebe, bet visiškai nesvarbu.

Jau visiškai ramus, kaip vienuolis po meditacijos grįžtu savo buveinėn ir dar kiek pasidžiaugęs ramybe susirangau guolyje ir užmiegu.

Pasivaikščiojimas ir vėl padėjo.OK.

(soundtrack‘as The Prodigy- Invaders Must Die)